Mamikės skilandis
Mamikės padarytas skilandis visada buvo labai skanus, jau ką mokėjo, tai mokėjo, a te ranką jau tokią turėjo, a iš bobutės jaunystėje išmoko, bet kaime niekas kitas taip nesugebėjo, tai kaiminkos su pavydu ragaudamos stebėdavosi:
- I ką  ta te Antanienė deda į tą skilandį, kad visada labai geras išeina. Mes rodos i tinkamų dalių laikomės kemšant skilandį i laiku skerdžiame paršus, bet toks skanus, kaip jos neišeina i gana... Pasakyk, klausdavo mamikę:
- Kaip tu te daba darai, kad tau toks geras skilandis išeina?...
Mamikė tik nusišypso i atsako:
-  Ai, kad te nieko tokio slapto i nė, nieko aš te stebuklingo i nedarau, nieko nevaražiju, darau, kaip visada i viskas...
  Išvalai kiaulės skrandį, a puslikę i supjaustęs mėsikę i lašiniukus gabaliukais pasūdai, pipirų i kitokių prieskonių pridedi i kemši kietai. Prieskonių tai nesveriu, kiek  pagal skonį reikia, tiek i įdedu, nemoku aš te su tom svarstyklėm žaisti...
Žiubsniuką druskos, žiubsniuką pipirų, paragauji i jeigu da trūksta ko, tai vė įdedi, da vėliau, kai įsisūrija mėsikė, pakepi ant skaurados i paragauji, a girdisi druska a ne...
Mėsą skilandžiui sunaudoji pačią geriausią, jau negailėkit daba, dėkit supjaustą gabaliukais kumpį.  Paūdrę i plonus lašinius irgi pjaustai gabaliukais ir sumaišai su prieskoniais i palieki per naktį, kad įsisūrėtų...
Kitą dieną į išplautą skrandį, ar pūslikę, prapjovus viršuje skylę, sukemši mėsą i lašinukus, imant palaipsniui, kol bus pilnas skrandis.  Skilandį reikia neperkimšti, gali trūkti, tada jau kapiec - neužlopysi, ne paduška, bet i reikia daboti, kad neliktų tuščių vietų su oru, nes te pradės mėsa mėlynuoti i pelyti. Kimšimo vietą užsiuvi  su lenkta adymo adata, o ant viršaus užklijuoji  pilvaplėvės gabalą,  kad nė biški nepralystų vidun oras...
Pasakodavo ji negailėdama, kad kas kitas tokį gerą skilandį irgi padarys, kai kam i pavykdavo panašiai, bet vis kažkas ne taip i viskas. Tada i vė klausdavo:
-Tai gal da ką nors mes ne taip darome?
Tada mamikė i vė joms aiškindavo, kaip da te reikia toliau daryti:
- Paimi vieną plačią  i dvi siauras lenčikes, ant plačios lenčikės atsargiai dedamas skilandis, o jis nelengvas išeina,  nuo dešimt iki dvidešimt kilogramų svorio, tai ir ką kelt, žiūrint kokio amžiaus paršas. Iš šonų glaudžiamos kitos dvi lenčikės i stipriai suveržiamas su stipria pakuline virvute...
Vėliau uždedama stora virvė su kilpa ir skilandis kabinamas rūkinyčion ( vendzilnyčion, nes mėsą ne rūko, o vendzija), kuri įrengta ant aukšto prie kamino. Rūkinyčia įrengta taip:
- Kamine padaromas dūmų nukreipimo įrenginys, dviejų juškų(uždorių) pagalba. Uždarius pirmą jušką dūmai patenka į rūkinyčią, o su antrąja reguliuojamas dūmų kiekis viduje, kuo daugiau atidarai antrą jušką, tuo mažiau dūmų ir karščio rūkinyčioje lieka, nes dalis dūmų išeina į kaminą. Atidarius abi juškas dūmai kyla kaminu aukštyn i į rūkinyčią nepatenka.
Dešros, kumpiai, kaulai i lašiniai išvendzijami greitai, o po to perkeliami į patalpą be dūmų, o skilandžiai te būna visada, iki vasaros. Kada vendzijami lašiniai, kumpiai, dešros i kaulai, kuchnikė kūrenama tik lapuočių malkomis, nes spygliuočių malkos tam netinka. Kūrenant krosnį abi juškos atitraukiamos i dūmai į rūkinyčią nepatenka...
Vasarai visa mėsa išnešama į klėtį, te padarytas rūkytos mėsos sandėlys, te šalta i jokie kvarabai nepuola ji te  visą laiką paskui i būna padėta...
Pamenu i daba da, kai tik nueini klėtin, tai i jaučiasi rūkytos mėsos kvapas, taip i bėga seilės, kaip norisi dešrikės ar skilandžio atsipjauti, bet pačiam te lysti šiukštu – negalima, griežtai uždrausta, įlysi, paskui blogai durikes uždarysi i kvit i da gali mėsą sugadinti, o mamikė da i sakydavo:
- Nebandykit vieni be manęs į mėsos kuporą lysti, te aš žerebius palikau, įlysit, o aš i žinau, kad jau kažkas te buvo...
Tai mes i nelysdavom, nors dešrikės taip skaniai kvepėdavo tik klėties duris pravėrus. A, tai mes i neidavom vieni į klėtį, kad mažiau pagundų būtų, taikydavom kartu su mamike nueiti ryte, tai vis te a dešrikės gabaliuką, a skilandžio riekikę atpjaudavo i sakydavo:
-Neškitės daba namo i te su duonike, a su bulkike suvalgysit. Neparykit, kaip kiaulės muilą, teip sočiau bus. Da iš daržiuko, a svogūno laiškų pasiskykit, a gal jau koks agurkas atsirado lysvėje pažiūrėkit...
Lėkdavom tada patenkinti, per kiemą gryčion duonikės ieškoti, po biškį gardėsį beragaudami, tai iki namų nedaug kas i belikdavo, tai paskui i gailėdavome, kad tokie nekantrūs buvome, daba tai jau mamikė daugiau nebeduos, i kam te tuos agurkus iš daržiuko skynėm, tai i sugrauždavom tada jau juos vienus druska pasibarstę, bet a te jau taip skanu, kai su skilandžiu...
Mamikė ryte nueina, kol da šalta i paima visko, ko reikia, parneša gryčion i padeda į spintelę, bet tą dieną i sunaudoti mėsikę reikia, nes gali sugesti ilgiau bestovėdama per vasaros karščius.
Tada da teip nebuvo, kaip daba, kad pilnas šaldytuvas i šaldymo kameros prikrautos visokios mėsos, kada nori atsidarai i pasiimi, ko te tau reikia...
Mamikės skilandis visada buvo labai skanus, daba tokio niekur parduotuvėje nenusipirksi. Pridėta visokių ,,proškų“, visokių ,,nuodų“, nežinai i kas te da i kokia mėsikė paimta i kaip padaryta i kaip rūkyta i te nė to skonio, nė to kvapo tokio nebelikę, tik graudi atmintis, kai mamikės darytą skilandį prisimeni...
Buvo, buvo, kaip nebuvo teip...