Mėnulio pilnatis į jūrą žvelgia,
Putoja bangos, genamos audrų.
Skalauja akmenis, uolas stačias,
Išmėto kriaukles, gintaro akis.

Bedūžtant bangai, žmonės pasirodo,
Jie brenda jūra lig krantų.
Tai jūros žmonės žemėn vėl ateina,
Kad pasimokytų iš žemiškų žmonių.

Tik jie nemoka jausti meilės,
Nežino, kas širdy negyjanti žaizda.
Todėl į žemę jie ateina,
Kad sužinot, kas tai yra.

Kai pilnatis ir vėl nušvis,
Su septinta banga į jūrą grįš
Ir pasirodys žemėj dar negreit —
Dugne gyvena, ten namai.