I

Jau paukščiai
Neša žalią žinią
Ant jų pavargusių sparnų,
Į aukštą
Skambančią mėlynę
Giesmė plevena – gyvenu!

Apkandžioti
Žiemos šešėliai
Ištirps žaliuojančiam klane...
Pavasarinės
Audros vėlei
Kelionėn išveda mane.

Gimtinė
Vėliavas išdžiausto –
Nuo pumpurėlio lig želmens...
Krūtinė,
Rodos, tuoj iš džiaugsmo
Kaip vyturys pati skardens!

II

Aušta saulėtas rytas krante,
Rūkas traukias į bundančią girią.
Tu šiandieną gerai supranti:
Ūkanota diena saulę giria...
Reikia žmogui šviesos, šilumos –
Augti kūnui ir bąlančiai sielai.
Su gimtadieniu šiandien pamos

Pušys, spindinčios rytmečio siena.
Rasos kris ant plūktųjų takų,
Atgaivindamos ryžtą kelionei.
Visada atsimink, prašau, tu:
Iš pėdų atpažįstami žmonės!
Leis likimas sutikti dar jų,
O ir tave sutiks jie kaip brolį.
Nenuvilki draugų tu naujų
Ir su jais drąsiai žvelki į tolį.
Saulė šviečia ir tai – juk puiku!

III

Per paplūdusių potvynių vandenis,
Per nusekusio laiko lankas
Mes pareiname protėvių gedintys
Arba liūdintys ainių kai kas...

Pro vaikystėj įmigusių Rutkiškių
Ir Saugonių sodybų tvoras
Spindi rytmečio rasos ištryškusios,
Kai atrodė, kad deimantą rast –

Vienas žingsnis rankutę ištiesusiai,
Vienas sprindis baltiesiems delnams...
Laiko ūkanos tėviškės virpesį
Dar negreitai sugers kiekvienam!

Susitikę ir vėl atsisveikinam,
Kad sugrįžtume (sau net – kiti!) –
Pasiklydę tarp laikmečio laikino
Ar gimtinės šventoj atminty...