(Vėliavai virš Istorinės Prezidentūros)

Virš senojo miesto, virš kaštonų plačių
Tu kasdieną kalbiesi su vėju.
Jei galėtum, tai lėktum tikriausiai kartu
Dangaus išgiedrėjusiu mėliu.

Sužydės greit kaštonai, baltos žvakės nušvis,
Kad ir jas savo meile uždegtum.
Gal tada, kai pažvelgs, šaltos širdys sušils
Ir gyvuos dėl tavęs, kad negestum.

Tyli bronzoj sustingę prezidentų veidai:
Kazys Grinius, Stulginskis, prie jų Smetona.
Jei atgytų sušuktų: tai laimingi laikai,
Kad trispalvė ir vėl taip aukštai iškelta!

Tik vėliau gal mąstytų, mąstytų ilgai,
Kodėl džiaugsmo nedaug, ko lietuviai pilki?
Ištuštėjusios gatvės, patamsėję namai...
Ar nemoka gyvent tėviškėlėj laisvi?

Ar jau žemė ne jų? Gal apkartęs vanduo?
O gal Vilniuj ir vėl neramu?
Nutautėjusios partijos kaip sunkiausias akmuo
Verčia kelią iškeist takeliu.

................................................

Virš senojo miesto, virš kaštonų plačių
Mainos vėjy lietuviškos spalvos.
Kai jos visos kartu, rodos, gera, stipru,
Ir vilties spindulys atsiranda.