Baltais žiedais magnolija užbūrė,
Ilgai neatitraukt nustebusių akių,
Juk nieks daugiau skaistumo tiek neturi,
Anksti pavasarį iškelto ant šakų.

Kiek daug jėgos kamienas plonas slepia,
Kad po šaltos lietuviškos žiemos
Gražiausią pasaką jis atneša ne lapais,
Bet burtų taurę, skęstančią žieduos.

Gal ir ilgies šiltų tėvynės tolių,
Smaragdo jūrų ar aukštų kalnų,
Tačiau ir čia tavim juk džiaugias žmonės
Jiems dovanotu kerinčiu grožiu.

Magnolija magnolija, ilgai tu nepaleidi,
Taip gera būt šiandien man prie tavęs,
Kaip švelnūs pirštai žiedlapėliai žaidžia,
Pažadinę jaunystės svajones.