Tyliai priglaudi delną prie veido,
Nubrauki nuovargį drebančiais pirštais.
Juk greta ir kaltė, ir palaima,
Ir našta, kurią metas dalintis.
Ką išduoda pro mirgesį akys,
Neišrėksi, nors velniškai maudžia.
Kai ant grindinio pėdos ir žvakės,
Ir nuojautos dar neapgauna,
Kur tikrovė užgimus numiršta
Iš gelmių, gelmėse nušvitimų.
Trapumą prieblandos mirksniais
Tik nebylūs veidrodžiai gina...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2013-05-07 18:11:44
Tikrai stiprus šis tamstos trapus prisilietimas prie poezijos lyg moters.
Kažinkodėl nesupratau: Kur tikrovė užgimus numiršta
Iš gelmių, gelmėse nušvitimų. Čia gal kokia giliaprasmė šarada ar egzistenciniu nerimu nuspalvintas žodžių šokis? Vienžo, čia tamsta kažką pynei supynei...
Vartotojas (-a): Leditamsa
Sukurta: 2013-05-07 16:06:46
arti mano dūšios.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-05-07 14:52:14
labai jautru ir tikra.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-05-07 11:54:58
Ką išduoda pro mirgesį akys
Neišrėksi nors velniškai maudžia
Kai ant grindinio pėdos ir žvakės
...tikrai trapus prisilietimas...labai...