Kaip ir reikėjo tikėtis, per Adventą šeimininkas Meldainis pakalbino Liudvelę likti kitiems metams ir ji mielai sutiko. „ Kad ne čia, tai kitur tarnauti vis tiek reikės, o čia jau išgyvenau visus metus, prie visų pripratau, prie visko prisitaikiau. Jeigu ištvėriau tuos metus, tai kiti bus lengvesni. Šiaip tai žmonės geri, malonūs, valgymas geras, nelabai kietai spaudžia prie darbo. Net per darbymečius leidžia numigti valandą po pietų“, – buvo viską apmąsčiusi Liudvelė.
Ir iš tikrųjų, kai atsikeli, valandėlę pailsėjęs, antras pusdienis daug greičiau prabėga. Po pietų nebe taip smarkiai svilina saulė, mažiau skauda nugarą ir nepamatai, kai ateina vakaras. Nors parėjus dar reikia melžti karves, bet jau nebereikia būti pasilenkus. Ir skauda jau ne nugarą, o rankų riešus ir tešmenį maigantys pirštai...
Likus savaitei iki Kalėdų, vieną ankstų rytą Benas nuvežė Liudvelę į namus. Atidavė suderėtą paviržį, pasisvečiavo iki pietų ir pavalgęs išvažiavo atgal.
Jei ne Anės vestuvės, Liudvelė pas mamą būtų ilsėjusi kokią porą savaičių, bet dabar nėra kada. Reikia grįžti. Vien Kalėdų šventėm būna daug ruošos, o dabar dar vestuvės.
Pasamdyta šeimininkė su pagalbininke jau kepa pyragus. Anė savo darbais užsiėmusi. Tai siuva, tai skalbia... Ryte keliasi anksti abi, bet Anė padeda tik apsiliuobti ir pamelžti karves. Tik parėjusi iš tvartų, ji užsidaro stancijoje, o Liudvelei lieka visi darbai. Ji viena ir pusrytį taiso, ir pieną košia, ir visi kiti darbai ant jos vienos rankų.
Per savaitę Liudvelė visai nusivarė nuo kojų ir dar klausimas, kaip bus po vestuvių... Kiek dar reikės vargti, likus vienai, kai Anė išvažiuos į vyro vienkiemį? Ar galvoja šeimininkas samdyti dar vieną merginą?
Liudvelė jau pradeda gailėtis, likus antriems metams. Vietoj to, kad dabar pluša, būtų pas mamą pailsėjusi ir spėjusi išeiti į kitą vietą... Dabar, gailėkis nesigailėjęs, kitaip jau nebebus.
Kai išvažiavo jaunieji į bažnyčią, ji prigulė valandėlei savo lovelėje kamaraitėje, bet tik sumerkė akis, jos jau pasigedo šeimininkės. Reikia to, reikia ano, o be Liudvelė jos nieko neranda, nieko nežino.
Liudvelė keliasi svaigstančia galva, ją krečia drebulys. Velkasi ji bliūzelę, apgraibomis segiojasi sagutes ir, kumščiais pasitrynusi akis, eina į pirkią.
Čia gražu. Baltai užtiesti stalai, nukrauti kol kas tik šaltais užkandžiais. Tik vienam stalui trūksta staltiesės, dėl ko ir pažadino ją šeimininkė. Patekusi į tą šventinį pasiruošimo bruzdesį, Liudvelė visai atgijo ir įsijautė į savo, kaip šeimininkės vaidmenį.
Ji dabar viena už viską atsakinga, jai viskas patikėta, pas ją raktai ir nenuostabu, kad moterys dėl visokių  reikalų kreipiasi į ją. Visi išvažiavę į bažnyčią, ji tik viena čia šeimininkauja. Ir iš vis nereikėjo jai eiti prigulti...
Liudvelė jau galutinai atsigavo, eina į stanciją, susiranda komodoje staltieses, atsinešusi uždengia stalą ir, tik šeimininkės spėja jį apdėti valgiais, jau grįžta iš bažnyčios vestuvininkai.
Pavakarys, jau temsta ir šeimininkės uždega lempas.
Anė su jaunikiu sėdi stalo gale, o Benas vyresnysis pajaunys su pamerge sėdi prie jų. Šeimininkas vos spėja nešti iš rūsio alų.
Liudvelė, atsiraitojusi rankoves priemenėje maišo jovalą kiaulėms ir šeimininkas, eidamas pro šalį, stabteli prie jos.
– Nusimazgok rankas, apsitvarkyk ir sėskis prie stalo. Aš pats nunešiu kiaulėms, – sako jis Liudvelei ir dideliu alaus ąsočių nešinas, eina į pirkią.
Liudvelė greitai paklusta. Ji kamaraitėje ant lovos jau spėjo pasidėti išeiginius drabužėlius ir dabar, šeimininkui paliepus, šiltame vandenyje nusimazgojo veidą, rankas, nusišluostė į rankšluostį ir, nuėjus į kamaraitę, persirengia. Susišukavusi gražius geltonus plaukus, už valandėlės ji jau už stalo.
Kai šeimininkas vėl atėjo iš rūsio su alumi, pamatęs Liudvelę, maloniai jai nusišypsojo.
– O dabar pavalgyk, – paragino jis, – šiandieną per tą visą šurmulį tau nebuvo kada nė žmoniškai pavalgyti. Gerai pasistiprink. Paduok stiklinę, įpilsiu alaus.
Benui, sėdinčiam prie jaunųjų stalo gale, neprasprūdo pro akis toks tėvo rūpestingumas. Jis kažkaip nepatenkintas pažvelgė į juodu,  paskui į Liudvelę, stebėdamas, kaip ji priėmė tokį tėvo dėmesį. Kaip Benui pasirodė, ji niekaip nereagavo. Įsidėjusi į lėkštelę gabalą šaltienos, ji valgė su dideliu apetitu, nes per visą tą ruošos dieną nebuvo laiko kada užkąsti.
Benas nebe pirmą kartą pastebi tėvo atidumą Liudvelei. Ir tikrai, per vasarą jis tarsi globojo ją ir saugojo nuo Beno. Kur nors pamatęs juos abu sustojusius ir besišnekučiuojančius ar prisėdusius kartu pailsėti, tėvas tuoj atsidurdavo prie jų, stengdamasis išardyti  jų kalbą, pats įsikišdamas į jų pokalbį su savo šneka, aiškiai siekdamas atkreipti Liudvelės dėmesį į save.
Dirbdamas laukuose, tėvas vis stengėsi pirmauti. Šienaujant pats pirmas išvarydavo kuo platesnį pradalgį. Pjaunant rugius ar vasarojų, pirmas nukirsdavo savo barą, o per bulviakasį kilnojo kuo didesnius maišus su bulvėmis.
Anksčiau to nebuvo. Priešingai, tėvas buvo linkęs daugiau patinginiauti, suversdamas sunkesnius darbus ant Beno pečių.
Benui buvo nesuprantamas toks tėvo elgesys. Nenuostabu, kad ir dabar jam krito į akis toks, sakytum, perdėtas jo rūpinimasis samdine. „ Ar tikrai jis tokios geros širdies, ar tik vaizduoja tokį? Ir dėl ko?“ – spėliojo Benas.
Nebesigilindamas į savo apmąstymus, Benas įsižiūrėjo į Liudvelę lyg pirmą kartą ją matydamas. O matė ją ne kartą ir visokią: nuvargusią, apsipylusią prakaitu po sunkaus darbo vasarą, dulkėm užneštą, paraudusiom akim per kūlimą, apsigobusią šilta skara, apsivilkusią nutrintais kailinaičiais, apsiavusią sunkiais medžiokais žiemą, su žiurstu ir parišta po smakru languota skaryte prie pečiaus. Ir visada ji jam atrodė graži. Bet Benas dar nematė Liudvelės taip gražiai pasipuošusios, sėdinčios už gražaus vaišių stalo.
Lygiai sušukuoti ir į vieną kasą supinti plaukai, švelniai rausvi skruostai, didelės tamsiai mėlynos akys, virš kurių lyg nupiešti pusmėnuliu antakiai ir juodos ilgos blakstienos – viskas buvo taip gražu, kad Benas negalėjo atitraukti nuo jos akių.
Bet ne vien tiktai Benas. Kiek tik buvo jaunuolių pirkioje, visi atkreipė į ją dėmesį.
Kol nesidairydama ir nepakeldama akių ramiai užkandžiavo, Liudvelė nieko nepastebėjo, bet, kai pažvelgusi į  užstalėje sėdinčius svečius pamatė į save nukreiptus žvilgsnius, ji pasimetė, susigėdo, užraudo ir vėl nuleido akis. Taip ji išsėdėjo nei gyva, nei mirusi, kol apsižiūrėjo, kad rankoje tebelaiko šakutę. Kai siekė ją padėti atgal į lėkštutę, nykščiu užkliudė arti stovėjusią stiklinę su alumi. Stiklinė nuvirto, alus išsiliejo ir tai sukėlė šurmulį bei juoką jaunimo būryje.
Išgirdusi juoką, Liudvelė visai suglumo ir, nieko geriau nesugalvojusi, kaip greičiau dingti iš čia, pakilo ir spruko į priemenę.
Jaunimas ir vėl suklego. Labiausia tai kvatojosi ir spiegė pamergės, nes matė, kaip jų pajauniai sužiuro į užstalėje pasirodžiusią tokią gražią mergelę.
Atbėgusi į kamaraitę, Liudvelė krito ant lovos ir davė valią ašaroms. Paskui ją netrukus atėjo ir pats šeimininkas. Jis viską matė, gerai suprato jos nuotaiką, ir nuoširdžiai gailėdamas mergaitės, atėjo nuraminti.
– Na, ko gi tu, mažulėle, taip pergyveni? – prisėdo Meldainis ant lovos krašto ir paglostė Liudvelei galvą. – Pamanyk tik, apvirto stiklinė ir išsiliejo alus. Didelio čia daikto. Alaus dar tiek ir tiek rūsyje, o staltiesės iki ryto bus sušniaukštos ir sulietos nors gręžk. Šeimininkės pusryčiams vis tiek klos kitas.
– Ar aš dėl to alaus? – pakėlė galvą Liudvelė, – tamsta pats girdėjai, kaip visi iš manęs juokėsi, – šluostė ji ašaras. – Kam man reikėjo eiti už stalo? Geriau jau būčiau čia pat kai ko užkandusi. Ne man rodytis tarp žmonių...
– Nekalbėk niekų, – subarė, – va, eik nusiprausk, susišukuok ir vėl einam prie stalo. Juk Kalėdos, vestuvės... Girdi, kaip armonika groja? Visi šoka, linksminasi. Ko tau nepasilinksminti? Užteks verkti ir liūdėti.
– Už jokius pinigus. Jau pasilinksminau, – net nusipurtė Liudvelė, – o be to ir karves melžti pats metas.
– Pamelši karves ir ateik, – nepaliovė kvietęs šeimininkas, – kai čia pat už sienos visi linksminasi, muzika, šokiai, negalima jaunam žmogui praleisti tokios progos. Negerai verkti, kai visi dainuoja, – pajuokavo jis ir vėl paglostė Liudvelei galvą. – Ir juokėsi ne visi, o tik kvailos mergos iš pavydo, kad tu už jas visas gražesnė, – dar paguodė šeimininkas.
– Apsiruošus geriau atsigulsiu pailsėti, – atsisakė Liudvelė, – pavargau aš per tas visas dienas. O kiek dar darbo laukia po švenčių... Kol viską iškuopsiu, viską išskalbsiu, praeis daug laiko
– Nebeilgai vargsi, – nuramino ją Meldainis, – tuojau po švenčių parsivešiu merginą. Bus tau pagalbininkė per žiemą, o vasarą laukų darbams. Tavo vieta bus tik prie pečiaus. Šeimininkausi vietoj Anės. Nereikės tau dirbti lauko darbų, būsi tų namų šeimininkė. Viską atiduodu ant tavo rankų. Per tuos metus pamačiau, kaip tu dirbi, kaip tau sekasi ir esu tikras, kad galiu tavimi pasitikėti. Geresnės šeimininkės aš niekur negausiu, kad ir kaip ieškočiau. Pagaliau, kitos ir nenorėčiau... Pati būsi sau ponia. Kiek norėsi, dirbsi, kada norėsi, ilsėsies, valgysi tai, ką norėsi. Nuo šios dienos tu čia šeimininkė. Dieve tau padėk. Ar sutinki, Liudvele, ar taip bus gerai? Pati matai, kad mes su Benu likom vieni. Du vyrai be šeimininkės niekaip neišsiverstume.
Liudvelė pradžiugo, atgijo ir atsisėdo lovoje.
– Aš čia pasamdyta, likau antrus metus. Ką liepsite, tą ir dirbsiu, – pasakė pralinksmėjusi. – Kai tik Anė ėmė ruoštis vestuvėms, aš ir taip jau seniai pati viena tvarkausi, o kai ji pasistatė stakles, tai viskuo aš viena ir rūpinausi.
Jie sėdėjo ant lovos taip arti vienas kito, kad Meldainis neiškentė jos neapkabinęs.
– Tai va, mergele, – po truputį glausdamas Liudvelę dar arčiau savęs, tęsė jis, – skaitysim, kad dėl darbo jau susitarėm, o dėl atlygio, tai tikrai tavęs nenuskriausiu. Aukštesnė tarnyba – didesnė ir alga. Man ne gaila.