Tos laiko slidžios rankos visas ertmes iškrapšto,
Sulygina pasaulius ir akmenis grubius,
Tiktai širdies kampučio saulėtekinis kraštas
Kaip debesėlis spindi negęstančiuos žaibuos.

Ir ten, ant žolynėlio, gegužio griežlės gręžia
Karštos dienos sidabrą žilvičio spalvomis,
Į tą plotelį jaukų, į tą lopšelį mažą,
Kur grožio burtais supos manoji miela mis.

Čiurlus upelio auksas tartum kasas šukavo
Nubėgusį žalumą šakų rievėm žemai.
Ir žemės plotai skleidės kaip žiedas žalio klevo
Aitriais piestelių burtais, gyvybės apžavais.

Akių lėlytes supo svaigus saulėtas vėjas,
Ir rankos paspaudimo pilnatvė atvira.
Diena pavasarinė po pievą ritinėjos
Tokia pilna saldumo, kaip šnekanti gira.

Diena dienelę vijo į tolumą bekraštę,
Ir niekas nesugrįžta pavasario takais,
Tik debesėlio pilko saulėtekinis kraštas
Dar spindi ir švytruoja praėjusiais laikais.