Atostogos




  Aš priklausau tai žmonių grupei, kurie sapnuodami kažkokiu šeštu pojūčiu vis dar suvokia, kad sapnuoja, bet ši savybė man netrukdė mėgautis dangiška muzika, keistomis spalvomis ir milžinišku vandenynu, kuris, atrodė, užėmė visą mano pasaulį, Sapnuose sava logika, taigi galėjau gurkšnoti maloniai vėsų gėrimą skrajodamas virš vandenyno ir plasnodamas absurdiško dydžio sparnais. Viskas buvo tiesiog nuostabu, kol violetinės žuvys nepradėjo mušti bongo būgnų ir šokti limbo...


  Praplėšus akis teko suvokti, kad ritmingas dunksėjimas - tai lietus lašai aršiai besidaužantys į skardos kibiro, kuriuo važiavome, stogą. O limbo pateko į mano sapną, nes Algirdas vaizdingai pasakojo, kaip jis šoks limbo vos atvažiuosime į mūsų rojaus kampelį. Aistė eilinį kartą prisidegė cigaretę ir išpūtusi dūmų debesį vėl pradėjo varyti savo:
- Aš jums sakau, mes nenuvažiuosime ničniekur! Tokio miestelio nėra ir negali būti. Miestelio pavadinimu Bimbališkės nėra Vikipedijoje ar žemėlapyje.

  Aš, tik apsiverčiau ant kito šono ir nesivėliau į tuščią diskusiją. Mano navigacinė sistema rado Bimbališkes ir to man užteko... Aistė tiesiog mėgo tuščius beprasmius ginčus. Kuriems velniams Edvinas mus kviestų į išgalvotą miestelį? Aistės paranoja , aišku, turėjo atsakymą - jis nori mus išdurti ir pasišaipyti, kad mes, asilai, nuvažiavom į tuščią žvyrkelį ieškodami Bimbališkių. Aistė toliau isteriškai mus įtikinėjo, kad Edvinas kažkokiu būdu nulaužė mano navigacinę sistemą ir mes visiški asilai. Ech, Aiste, nebūtum tu susižiedavus su Algirdu, būtum seniai palikta kokioje degalinėje... Lietus stiprėjo ir žaibas lyg Viešpats Dievo prožektorius nušvietė užrašą „Sveiki, atvykę į Bimbališkes“. Algirdas pergalingai nusišypsojo, aš taip pat šyptelėjau. Mūsų kibiro prožektoriai nušvietė siauras gatveles, didelius privačius namus ir mažas į žemę susmigusias trobeles. Algirdas sustabdė automobilį prie nedidelės kavinukės keistu pavadinimu „Dainuojantis Ananasas“. Aistė greitai rado kitą temą:
- Aha, einam užkąsti į pirmą pasitaikusią kavinę Visatos šiknoj. Nuo jų ėdalo pasigausim dizenteriją, o nuėję į tualetą užsikrėsim maru. Ne, ačiū, aš pasiliksiu saugiame automobilyje su mineraliniu ir šokoladukais.
- Aiste, baik, buvo laikas,kai mitom tik kebabais iš kioskelio. Mūsų organizmai užgrūdinti mūšyje. Mūsų nenugalės šios kavinės kotletai ir šaltibarščiai.
- Žinai, Dominykai, jeigu nori elgtis lyg tau penkiolika metų, elkis.O aš rūpinuosi savo sveikata ir figūra.

  Aistė patempė lūpą,o tai reiškė, kad pokalbis baigtas ir jokie argumentai jau nieko nepakeis. O ji dar drįsta mane kaltinti nesubrendimu... Tyliai keikdamasis nosies tiesumu patraukiau link kavinės, atostogos jau sugadintos:  pila kaip iš kibiro, Aistė tapo dar nesukalbamesnė nei prieš keturis  metus, Algirdas - visiškas skuduras. Na kodėl viskas visada taip sumautai  sumauta? Juk aš tenoriu šiek tiek saulės ir keleto malonių žmonių. Aistė greičiausiai teisi - boba prarūkytu balsu pasakys: „Šiandien tik čeburekai ir šašlykai iš katinų ausų...“

  Algirdas pastūmė duris ir aš jau pasiruošiau blogiausiam, bet buvau maloniai nustebintas: kavinė pasižymėjo švara ir jaukiais pintais baldais. Niekas nerėkė: „ Panele, du butelius degtinės ir antrą patiekalą.“ Negrojo rusiška muzika ar „Pūko“ radijas. Tiksliau, ant improvizuotos scenos stygas brazdino vaikis su grupe kitų vos apsiplunksnavusių vaikių ir tai atrodė kaip malonus pokytis ausiai. Žmonės ramiai kramsnojo savo patiekalus, kartais atsistodami ir dingdami už durų su užrašu „Rūkomasis“. Provincijai viskas galima, kaip mėgdavo sakyti vienas mano klasiokas... Algirdas surado laisvą staliuką ir nusijuokė:
- Tegu mane velniai, radom geriausią kavinę niekam nežinomame miške. Tegu Aistė paspringsta savo šokoladu ir mineraliniu.
- O ji visada tokia nepakenčiama? Ar tiesiog pasistengė dėl manęs?
-  Deja, ji kiekvieną dieną atima iš manęs dalelę gyvenimo džiaugsmo. Žinai, kai ją vedžiau, ji atrodė tobula: protinga, graži, supratinga... Dabar ji tiesiog nemaloni liga, kurią teks iškęsti iki gyvenimo galo. Kartais aš noriu, kad ji tiesiog dingtų ir leistų man pasidžiaugti jaunystės likučiais...

  Algirdas būtų dar ilgai dėstęs savo liūdnas mintis, bet tada prie mūsų staliuko žengė žavi padavėja balta palaidinuke ir liepsnos raudonumo plaukais. Jos balsas priminė dangišką muziką iš mano sapno:
- Sveiki, atvykę į geriausią Bimbališkių kavinę „Dainuojantis Ananasas“. Šiandieninis ypatingas pasiūlymas - kepta lydeka su šviežiomis agurkų salotomis.

  Aš mielai užsakiau dvi porcijas lydekos, Algirdas užsakė alaus. Laikas bėgo lėtai lyg sirupas šiaudeliu. Grupė ant scenos su fanatišku užsidegimu grojo Bobo Dilano dainas. Aš, galų gale, susigriebiau, kad alų pakeitė degtinės stikliukai ir Aistė greičiausiai mus užmuš vos priartėsime prie automobilio. Aš apmokėjau sąskaitą ,o Algirdas verkšleno, kad ta baisi boba suėdė jo visą gyvenimą, palikdama širdies vietoje tik negyjančią žaizdą... Kruvina saulė leidosi spengiančioje tyloje,bet nei Aistės, nei automobilio neliko nė kvapo. Algirdas išleido kažkokių nerišlių keiksmų seriją ir nugriuvo be sąmonės. Tokia jau jo tradicija - griūti be sąmonės išgėrus pora stikliukų per daug... O aš jau beveik patikėjau, kad atostogos bus visai vykusios. Teliko prisidegti cigaretę ir naiviai tikėtis, kad Edvinas išnirs už sekančio kampo, klausdamas, kur mes taip ilgai užtrukome. Deja, jis turbūt pats užgėrė ir visai pamiršo apie mūsų atvykimą... Edvino balsas nutraukė tylą:
- Aš jūsų jau visą dieną laukiu, jau pradėjau rūpintis...
- Gal ir ne be reikalo: Algirdas be sąmonės, Aistė turbūt išvažiavo namo.
-Aistė žvalgosi vietinio meno galerijoje. Kiekvienas Bimbališkėse randa kažką nuostabaus .
- Tu gal Bimbališkių sektos lyderis?
- Ne, Domai, aš Bimbališkių dievas...

  Aš tik šyptelėjau ir pradėjau vilkti Algirdą už rankų, Edvinas, kaip įprasta, už kojų. Po kelių minučių piktų pastabų apie Algirdo svorį jis jau gulėjo ant galinės Edvino automobilio sėdynės ir mes nuvažiavome kruvino saulėlydžio link...
  Kol važiavome, Edvinas pasakojo, kaip jis apgautas kažkokių sugėrovų buvo apiplėštas, sumuštas ir, galų gale, išmestas vidury žvyrkelio:
- Tada, Domai, aš supratau,kad taip gyventi, kaip aš gyvenu, nebeįmanoma. Nusprendžiau viską pakeisti ir šlubčiodamas žvyrkeliu radau šį nuostabų miestelį. Paskutinį, o gal ir patį pirmą rojaus kampelį Lietuvoje.
- O ką gi tu šiame rojaus kampelyje veiki?
- Gali juoktis, bet nepaneigsi faktų - aš Bimbališkių meras!

  Aš net žioptelėjau, bet sustojus Edvino namo kieme teko pripažinti tiesą: tokią prabangią pilį sau leisti galėjo tik korumpuotas politikas. Atvėrus rūmų duris staigmenos nenorėjo baigtis: ant odinės sofos sėdėjo ta pati gražioji padavėja, o ant stalo stovėjo plastikinis penkių litrų talpos butelis pilnas ryškiai vyšninio skysčio, kuris, be abejonės, buvo mūsų garsusis „vyšninis dinamitas“- mielių, cukraus ir paauglystės padarinys. O aš maniau, kad tobulas receptas buvo prarastas visiems laikams. Su ašaromis akyse sušnibždėjau:
- Edvinai, nejaugi čia mūsų gražiausias vienos vasaros atminimas? Tobulas, saldus pilkųjų ląstelių nuodas? Kaip tai įmanoma? Ugnė juk apvėmė tavo užrašų knygelę su geriausiu receptu...
- Taip aš irgi maniau, kad receptas, prie kurio taip ilgai dirbau, prarastas amžiams... Bet Bimbališkės tai daugiau nei miestelis. Tai magiška vieta, kurioje įmanoma viskas. Viskas, ką gali įsivaizduoti ar atsiminti, virsta realybe. Likimas mane atvedė čia tą naktį, kai maniau, kad viskas prarasta ir spjaudžiausi krauju. Bet kažkas man davė antrą šansą ir aš atsidūriau šiame stebuklų mieste. Man ne tik suteikta privilegija čia gyventi - aš šio stebuklingo matmens meras...

  Edvinas suplojo delnais ir prabangus namas, kurį juokais vadinau pilimi, pavirto pačia tikriausia pilimi, o aš stovėjau nebe svetainėje, o žvelgiau į beribį vandenyną nuo gynybinės pilies sienos. Gebenėmis apaugusi pilis stovėjo ant galingos uolos ir primerkęs akis tolumoje galėjau įžvelgti violetines žuvis mušančias bongų būgnus... Man tiesiog apsisuko galva ir aš nugriuvau ant šalto grindinio... Edvinas nebandė jokių subtilių „pabusk“ ir užpylė ant manęs visą kibirą šalto vandens. Gražioji padavėja prakalbo savu dainingu balsu:
- Kai Edvinas pirmą kartą man parodė Bimbališkių stebuklus, aš taip pat netekau žado ir kritau be sąmonės - bet visai be reikalo! Viskas čia nuostabu ir netgi Bimbališkių beržyno orkos nenori niekam pakenkti. Čia nemirtingųjų, didvyrių, į užmarštį nukeliavusių dievų ir tiesiog žmonių, kurie nerado laimės šioj Visatoj, poilsio vieta. Čia mūsų amžinos atostogos. Ateik, Domai, aš tau aprodysiu tavo naujus namus!

  Padavėja staiga užsiliepsnojo ir juos juodai baltą kostiumėlį pakeitė ugninės plunksnos ir švytintys ugniniai sparnai. Nespėjau net šūktelėti ir jau sklendžiau padedamas tokios pat poros liepsnojančių sparnų. Mes skridome virš beribio vandenyno ir violetinės žuvys dar trankiau mušė būgnus keistomis šešiapirštėmis rankomis. Staiga vandenynas baigėsi ir prieš mano akis atsivėrė miškai niekada nematę kirvio ar žmonių įtakos. Spiečius fėjų prašvilpė pro mus švytėdamos visomis vaivorykštės spalvomis. Aš savu nauju žvilgsniu, atrodo, galėjau aprėpti kiekvieną miško centimetrą ir jo gyventojus. Štai minotauras gėrė baltą vyną su kariu, numetusiu savo auksinį šalmą ir trumpą kardą ant žolės. Kažkaip žinojau, kad jie nužudė viens kitą mirtinoje dvikovoje, bet viskas buvo pamiršta ir atleista. Orkai ir elfai atsipalaidavę kikeno leisdami ratu pypkę, senas drakonas ir niūriai atrodanti princesė stumdė milžiniškas šachmatų figūras ir nė vienas nenorėjo nusileisti jų begaliniame žaidime. Žmonės skambino gitaromis ir be baimės šoko su stebuklingojo miško gyventojais. Visko buvo tiek daug ir aš norėjau nusileisti į gražųjį mišką ir niekada daugiau nebe-palikti, bet gražioji padavėja jėga nutempė mane toliau, kur į žemę susmigusios trobelės pavirto rūmais ir išmintingų raganų pirkiomis. Kai kurie namai buvo pastatyti vien iš brangakmenių ar netirpstančių saldumynų. „Dainuojantis Ananasas“ pavirto būtent tuo ką ir skelbė kavinės pavadinimas - milžinišku ananasu, tyliai dainuojančiu bliuzą apie prarastą meilę... Padavėja staigiai nėrė žemyn, milžiniški ananaso nasrai atsivėrė ir mes jau buvome viduje. Kavinės vidus nelabai pasikeitė. Kavinė ir liko jaukia švaria kavine, tik muzikantai ant scenos pavirto senai mirusiomis žvaigždėmis, traukiančiomis įstabius improvizuotus duetus... Net nežinau, kas pirmas užtraukė seną gerą dainą, bet visa kavinė skambėjo:  „Aš gyvenu iliuzijų pasauly. 3-10-52...“

  Ugniapluksnė nusitempė mane į rūsį, kur apsamanojusiose statinėse ir amforose ilsėjosi geras vynas. Viskas buvo taip nuostabu, kad aš išsigandau, kad visas šis grožis yra tik sapnas, iliuzija, haliucinacija po anesteziologo duotos per didelės narkozės. Galbūt aš mirštu ant operacinio stalo ir tai paskutinis gražus sapnas... Ugniapluksnė nusijuokė:
- Ne, tu nemiršti, nors pripažįstu - 3-10-52 gali naujoką ir išgąsdinti. Aš suprantu, sunku patikėti, kad randi laimę, kai užaugi Radviliškyje- niūriam pragaro prieangyje. Lengviau patikėti, kad nei vilties, nei grožio nebėra. Bet netgi Radviliškyje žydi gėlės ir iki Bimbališkių tik vienas žingsnis...
- Iš kur tu žinai, kur aš užaugau? Nejaugi...
- Taip, ir mano sunkiausios dienos prabėgo ten. Mes netgi buvome susitikę, bet prieš daugelį metų ir tu jau nebeatsiminsi. Bet tų laikų mergina iškeliavo į geresnes vietas, čia mane vadina Liepsnele. Seni vardai ir beverčiai prisiminimai yra neverti sugrąžinti.
- Nejaugi mes mirę? Edvinas ir visi kiti...
- Ne, mes patekome į Rojų gyvi ir mes tokie ne vieninteliai. Aišku, čia nemažai mūšiuose žuvusių didvyrių ir jų priešų. Daug kas čia atkeliauja atsisakyti neapykantos ir praėjusio gyvenimo beprasmiškumo. Bet gana tų kalbų, pasimėgaukime tyla ir ramybe prieš didįjį vakarėlį. Ten bus pilna spalvingų ir įdomių svečių iš visų įmanomų pasaulių. Neišsigąsk, jei sutiksi individą įtartinai panašų į save patį. Alternatyvių visatų ir alternatyvių pasaulių daugiau nei puode ryžių grūdų...

  Kurį laiką mes tiesiog sėdėjome susiglaudę ir gurkšnodami vyną iš pelėsiais aptrauktos amforos. Žodžiai buvo beverčiai, aš ir taip žinojau, kad man buvo lemta vėl sutikti Liepsnelę ir ji taip pat laukė manęs. O dažni spalvingi sapnai kvietė mane čia, bet Edvinas turėjo parodyti man kelią.. Viskas buvo tiesiog nuostabu...


###

                                                        
  Didysis vakarėlis ne veltui buvo vadinamas didžiuoju, nors ir šis pavadinimas jam atrodė per mažas. Man ir Liepsnelei pavėlavus į vakarėlio atidarymą penkias minutės didžioji pilies salė buvo perpildyta svečių. O vis naujos spalvingos asmenybės išnirdavo iš portalų, keistų mechanizmų pagalba atsirasdavo iš niekur. Akys raibo nuo šarvų, kovinių kostiumų ir drabužių gausos. Bet mano akys skvarbiai ieškojo tik Edvino ir mūsų vyšninės ambrozijos. Aš sunkiai grūdausi per minią keisčiausių žmonių ir padarų, o Liepsnelė vaizdžiai pagrūmodavo ugnies kamuoliu žaviai besisukančiu ant jos mažojo pirštelio, kad visokie stabdžiai netrukdytų irtis į priekį. Aš myliu Liepsnelę - tai turėjau suprasti tą pačią sekundę, kai pamačiau ją kavinėje. O dar svarbiau, ji neatstūmė manęs lyg sirgčiau maru ar būčiau jos nevertas. Mes buvome skirti vienas kitam, bet dėl kažkokių Visatos trukdžių  radome viens kitą čia. Man visai nesvarbu, kad  koks asilas pasakys, kad mes viens kito nepažįstame ir viskas, ką aš jaučiu, tėra akimirkos euforija. Aš turiu visą amžinybę pažinti Liepsnelę ir jos mėgstamus dalykus. Mes galime tūkstantmečius diskutuoti apie knygas, filmus ir visas įmanomas meno formas. Mes galėsime pažinti vienas kitą iki tamsiausio psichikos šešėlio.  Bet kol kas įsipilkime vyšninio! Edvinas, persirengęs juodu apsiaustu su sidabrinėmis žvaigždėmis, klausėsi kario kraujo raudonumo šarvais. Pildamas du bokalus vyšninio nugirdau kario pasakojimo dalį:
- Va būtent taip aš ir nugalėjau Pilkąjį Skerdiką - sunki kova, be Merlino savižudiško manevro nebūtų pavykę. Va todėl ir atvilkau Merlino lavoną čia. Šiame nedideliame Rojuje viskas įmanoma, taigi prikelk tą klaikiai nemalonų, bet širdyje gerą senį. Pilkasis Skerdikas būtų radęs  šią laimės kišenę ir tada viskam būtų atėjęs galas.
- Tebūnie taip - tegu gyvybė grįžta į tą sifiliu sergantį marazmatiką. Bet po vakarėlio, Bevardi, jūs abu iš čia dingsite. Čia taikos vieta - tau ir tavo kovų ištroškusiai širdžiai čia nėra vietos!

Karys pavadintas Bevardžiu piktai nusišiepė ir jau siekė kalavijo, bet staiga apsigalvojęs nusispjovė ir dingo su vyšninio likučiais. Aš tiesiog toliau gurkšnojau vyšninį stebuklą ir neleidau gadinti sau nuotaikos. Edvinas pamojo susmukti ant sofos šalia jo ir aš bei Liepsnelė mielai prisijungėme. Tada užgeso šviesos ir Nirvana su Kobeinu priešaky sugrojo patį geriausią savo koncertą... Mes tiesiog paskendome muzikoje ir kai Kurtas užbaigė koncertą sena gera daina apie savo mergaitę ir jos praeitos nakties nakvynės vietą visi plojo atsistoję. Edvinas atsklendė ant scenos paspausti atlikėjams rankų. Legendinė grupė visiems karštligiškai plojant prapuolė violetiniame žaibo blyksnyje. Edvinas nusišypsojo ir pradėjo savo kalbą:
- Nuostabus muzikinis Didžiojo Vakarėlio atidarymas. Uždaryme širdis virpins meistras Vorenas Zevonas, taigi pasiruoškite servetėlių šlapioms akims šluostyti. Bet iki tol dar lieka laukinis šėlsmas, pilnas geriausių valgių, gėrimų ir pramogų. Jūsų laimei ir mano nelaimei šiąnakt galite prašyti mero, deja, manęs, pagalbos. Prieš žengdami link mano sofos apmąstykite, ar jūsų prašymas pagrįstas ir nepamirškite - mano pagalba gali būti šiek tiek kitokia nei tikėjotės. Gero šėlsmo!

  Edvinas dingo nuo scenos žalių liepsnų sūkuryje ir grįžo ant sofos glėbyje spausdamas dvi smailiaauses gražuoles. Elfės kerėjo visus keistais lašiukais akims, nuo kurių viskas dar ryškėjo ir širdys maloningai drebėjo... Vyšninis tekėjo upėmis, bet aš jaučiau tik malonų alkoholinį svaigulį, o ne apsinuodijimą ar sąmonės gesimą. Bet didžiausiu malonumu man liko Liepsnelė - jos bučinys užpildydavo mane žinojimu, kad mano tolimesnis gyvenimas bus nuostabus, o visa prieš tai tik purvina ir širdį draskanti kančia. Tik šiurkštus žvyrkelis vedantis čia. Staiga palaimingas šurmulys nutilo. Link mūsų šventiško kampelio žengė pirmoji prašytoja - jauna mergina vilkinti sidabrinį skafandrą su anarchijos simboliu, vežimėlyje stumdama paralyžiuotą vyrą balsva plėve aptrauktomis akimis. Ji nedrąsiai priėjo prie mūsų staliuko, pasivaišino cigarete iš mano pakelio, bet cigaretės taip ir nepridegė:
- Aš prašau ne dėl savęs, o šio vargšo nukankinto vyro vardan. Jis tapo pėstininku išprotėjusio išradėjo ir dar keistesnio ateivio žaidime. Stumdomas šių dviejų jėgų jis priėmė sprendimą, kuris mūsų sukaustytai stagnacijos kankinamai visuomenei davė laisvę, bet jam atnešė tik aklumą ir paralyžių. Niekas negali išgydyti mano Emilio...

  Edvinas nusviedė savo taurę į kampą ir pridegė merginai cigaretę, Jo veidas liko neįskaitomas, bet balsas lengvai sudrebėjo:
- Eva, jeigu Emilis tau nebūtų išgelbėjęs gyvybės, argi norėtum jį išgydyti? Tu juk matei kokias pasekmes sukėlė taip vadinama laisvė. Emilis nužudė žmonijos auklę. Kodėl gi jis vertas gydymo?
- Taip, žmonija vėl sukėlė keletą karų ir pasekmės gana kraupios, bet man nusispjaut... Emilis buvo priverstas priimti sprendimą ir jį priimdamas mąstė apie mane ir į mane panašių ateitį. Jis yra širdingas ir mielas žmogus, kurį gyvenimas vis spardo ir spardo - jis nenusipelnė taip kentėti...

  Edvinas atsistojo ir ore nubraižė sudėtingą simbolį, kuris nušvito galinga šviesa ir sprogo sudrebindamas visą salę... Nusivalęs ašarojančias akis pamačiau, kad vyras vežimėlyje jau stovėjo ant savo kojų, o jo akys spindėjo lediniu mėliu. Eva net nespėjo pasakyti „ačiū“ kaip dingo kartu su Emiliu grindyse atsivėrusiame portale. Edvinas užsirūkė ir suniurzgėjo:
- Visada tokios morališkai sudėtingos pilkos zonos. Niekada negaliu pasakyti: „Viskas aišku - va jums gabalas laimės...“
Liepsnelė pabaigė savo šampaną ir nusijuokė:
- Kiekvienas nori žaisti dievą, bet retas - juo dirbti. Gerai tvarkaisi, Edi, išgelbėjai tuos vargšus meilės vardan.Šiąnakt visos poros nusipelnė antro šanso.

  Lyg išgirdęs Liepsnelės žodžius iš šešėlių išniro keistas humanoidas, kurio žmogumi jau nebepavadinsi. Jo kairė ranka buvo pakeista gauruota letena, dešinioji akis švietė raudoniu ir šlykščiai kontrastavo su normalia žmogiška akimi. Visas jo kūnas buvo nusėtas randų ir nudegimų žymėmis. Visa ši gyva žaizda buvo laikoma gyva sidabrinių vielų, varžtų ir sraigtų labirinto. Šis siaubingas padaras krito ant kelių ir sušnibždėjo:
- Maldauju, nužudyk mane ir prikelk Gabiją. Tai viskas, ko prašau.
- Tu nenusipelnei ir to, Daliau! Tu visiškai sunaikinai slaptąją magų visuomenę savo pasaulyje. Po to sunaikinai viską, kas liko, o galiausiai nužudei Gabiją, nes ji bandė sustabdyti tavo beprotybę!
- Aš dėl visko kaltas, nužudyk mane, kankink mane, tik sugrąžink ją!

  Edvinas prisidegė cigaretę ir pažvelgė į Liepsnelę, po to - į mane. Liepsnelė iškėlė nykštį, aš pasekiau jos pavyzdžiu. Edvinas atsiduso ir suplojo delnais, viskas vėl nušvito ta galinga pirmaprade šviesa. Aš užmerkiau tvinksinčias akis ir sušnypščiau:
- Mažink tų šviesos efektų... Ką nusprendei?
-Sugrąžinau Dalių į visko pradžią, kur Gabija gyva, bet jis neturi nė menkiausiu antgamtiškų sugebėjimų. Jis niekada nieko nesunaikins. O visas jo buvęs gyvenimas liks tik keistu sapnu.

  Mes toliau šventėme, muzika, gėrimai ir šokiai visai įsišėlo.  Didžiosios salės viduryje neaišku kada atsigaiveliojęs Algirdas šoko limbo,  o Aistė mušė būgnus. Visi šėlo, gėrė, griuvo ir vėl šėlo. Edvinas paskelbė, kad vakarėlis beveik baigtas ir laikas į sceną kviesti Zevoną. Oi kaip mes kvietėm bei riaumojom jo vardą... Jis materializavosi scenoje. Dieve šventas, kaip jis grojo... Jo dainos tiesiog smigo į širdį... Kai Zevonas prapuolė, Edvinas spragtelėjo ir visa pilis išgaravo su visais svečiais. Likau tik aš ir Liepsnelė ant nuostabaus vandenyno kranto... Paėję porą šimtų metrų radom žavią trobelę nendriniu stogu. Prieš griūvant į šilkinius patalus iš visos idilės mane grubiai bandė išlupti mobilusis. Deja, aš jį švystelėjau per langą ir mano sena Nokia elegantiškai rėžėsi į beribį vandenyną ir ten nuburbuliavo. Man atostogos yra amžina būsena. Jeigu kas klaus, aš Bimbališkėse.