Atėjo išmintis ir pasiliko —
Ori, šalta ir nuobodi.
Jaunystės siautulys užmigo.
Atrodė, siela jau rami.

Guodeisi, kad visi taip daro,
Kad mato vien pilkas spalvas,
Kad ydingasis laiko ratas
Atgal jau nieko neparves.

Širdis lyg paukštė klykia laimės
Ir sielos juoko, vakaro rasos...
Išeiki, išmintie, išeiki,
Tavęs čia niekas neraudos.