4

Supratau,
kuris Esi aukštai,
Tavo kančią
ir mirtį kryžiaus glėbyje:
vyleisi prisikelti manyje,
savo likimą
į trapias randas įdavęs.

Taip įtikėjęs
Tėvo kūrinio galia,
žengei be abejonių į kančios
ir skausmo okeaną,
sprendimo teisę laisvą palikai:
iki ribos,
baigtis galbūt gimdo pradžią.

Iš nežinios gelmių
kaip trapi būtis
švenčiu
Prisikėlimą Tavo savyje
beribis Tu Esi:
save manimi riboji,
kad amžinybei per kismą rymančių
Save prikeltum.

Kitaip ištirptum
santykio pragarmėje,
kaip ir aš
be pažado prikelti.
Ten, už ribos, kur manęs nėra
visa ko pradžia:
Tu manyje trumpam,
o aš be išlygų
Tavyje per amžius.

Beribis Esi paslapties gelme,
šią gelmę manyje atvėręs.
Ar būti man —
spręs nežmogiška galia,
o kita spręsti Tėvo kūriniui
Tu leidai.

Tava kančia —
mano sprendime,
ar prisikelsi manyje —
garstyčių grūdo abejonė.
Laisvę savo suprantu —
tikėjimo galia —
pasaulis skelbtas ir žadėtas.

Galimybėje tapatūs mes:
neprisikėlęs Tu manyje —
aš nepakilsiu,
mirtis nei pikta, nei žiauri,
vien mirksnis
į prisikėlimo paslaptį sugrįžti.

Baigtinis
kaip ir aš Esi
mano žemiškoje klystančioje dvejonėje.
Beribios gelmės mumyse —  
aš — stokos ir geismo
trapus akimirkos svaigulys,
kas mirksnį nykstantis
Esančio gelmėje — pilnatvėje.