Buvau pagrandukė. Turbūt visi skirtingai įsivaizduojame šią sąvoką. Mano tėvai — vyresnio amžiaus žmonės, kurie, deja, nutrūkus pirmosioms santuokoms, liko vieniši su dviem vaikais pašonėje. Vienas — su dviem sūnumis, kitas — su dvejomis dukromis. Likimas jų nepagailėjo, tačiau suvedė į vieną krūvą. Taip gimiau aš. Nebuvau artima broliams ir seserims, kurie puikiai tiko man į tėvus — jie greitai pakėlė sparnus savo gyvenimui. Liko tik mama, tėtis ir aš. Na, ir dar beprotiškai sunkus gyvenimas.
Nebuvau lauktas vaikas. Po trijų persileidimų mama nusprendė nebenorinti daugiau vaikų, o tada, visai netikėtai, į šį pasaulį pasibeldžiau aš. Kaip mama pasakojo, buvo labai užimtas laikas, daugybė įvykių ir tik trečią mėnesį pajutusi, jog jau senokai nepasirodžiusios mėnesinės ir kad valgyti traukia už du.
Kaip švelniai juokauja mano tėtis, jau gimiau savarankiška. Pasibeldžiau į šį pasaulį šiek tiek per anksti, tačiau nei ūgio, nei svorio man netrūko. Buvau sveikas, ramus vaikas. Nebuvau verksniukė, nebuvau irzli, nereikalaudavau per daug dėmesio — abu tėvai vienareikšmiškai su tuo sutinka. Ir nė aš pati negalėčiau pasakyti, kad viskas pasikeitė.
Buvau pirmokė, kai netekau brolio. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Pasikeitė mama, pasikeitė tėtis, prasidėjo nesiliaujantys konfliktai. Rytai prasidėdavo ašaromis, dienos pasibaigdavo taip pat jomis. Buvau kaip mažas išgąsdintas paukštelis, iš kurio kiti nevengė pasišaipyti. Mylėjau savo tėvus, todėl nesipriešinau, kai rengdavo mane senamadiškais drabužiais, dėl kurių vaikai iš tolo mane pirštais badydavo. Turėjau vieną draugę mokykloje — šiek tiek atsilikusią, tačiau, vis tiek draugę.
Augau. Pykčiai ir konfliktai nesiliovė. Kasdienybė buvo ta pati. Rutina įsuko visus - ir mamą, ir tėtį, ir mane. Pakeičiau mokyklą. Atradau savo geriausią draugę, kurią iki pat dabar vadinu ne drauge, o savo seserimi — tikresne nei mano kraujo seserys. Pradėjau priešintis tėvams. Prasidėjo mamos smurtas prieš mane. Galbūt sakysite nėra nieko blogo kartais pakelti ranką prieš savo vaiką, na, turiu omenyje pliaukštelėjimą per užpakalį. Tačiau mano pliaukštelėjimai buvo toli gražu ne su ranka ir toli gražu ne dėl rimtų priežasčių. Antausio priežastimi galėjo tapti ir atsisakymas rengtis maikutę, kurios aš nemėgstu. Mama žadindavo mane naktimis, rėkdavo, neleisdavo pailsėti nei sau, nei niekam kitam namuose.
Buvo sunku. Galų gale priėjau tą tarpsnį, kai tiesiog nebemačiau prasmės gyventi. Paskutinis lašas mano stiprybės taurėje buvo dėdė, kuris nė trupučio manęs nepasigailėdamas, pasinaudojo manimi. Apie tai tylėjau ilgai. Po kelių metų jis iškeliavo anapilin — pastovus gėrimas neprivedė prie gero. Taip prasidėjo tamsusis mano gyvenimo tarpsnis. Treji juodi metai mano gyvenime. Absoliučiai juodi savidestrukcijos metai. Pjausčiausi rankas, kojas, vogdavau vaistus. Iki pat dabar negaliu suvokti, kaip mama nepastebėdavo iš vaistinėlės saujomis dingstančių vaistų, supjaustytų rankų ir kojų. Balansuodavau ties gyvenimu ir mirtimi. Kartą išgėriau per daug ir, greičiausiai, ne to, kas neturi didelio poveikio. Vos stovėjau kojose. Sugebėjau pasiekti mokyklą, tačiau iš jos atsidūriau ligoninėje.
Buvau penkiolikos. Du mėnesius tiesiogine ta žodžio prasme išbraukiau iš savo gyvenimo — buvau tarp keturių palatos sienų. Nekenčiau mamos, ją kaltinau dėl visko — giliai širdyje kaltinu ir dabar. Nepasakyčiau, kad pasveikau, tačiau atsirado noras nepasiduoti. Spjauti ant visko, ant tėvų, ant draugų, ant kitų nuomonės ir pradėti kovoti. Pasiekti tai, ko visada norėjau — sukurti šeimą, pabaigti mokslus ir ilgai bei laimingai gyventi.
Gyveniimas visaip mėtė ir vėtė. Grįžusi namo iš ligoninės likau viena. Žmonės žiūrėdavo šleivai. Turėjau vieną draugę, vieną vienintelę. Ir tik jos dėka viską perėjau ir ištvėriau.
Išties, buvau pakankamai gera dukra. Grįždavau namo laiku, negėriau, nerūkiau, nesitrankiau su vaikinais, gerai mokiausi, lankiau muzikos pamokas. Padėdavau namuose, o mamai — ir darbe. Nebuvau tas problematiškas vaikas. Tačiau gyvenimas ėmė keistis — nebenorėjau klausytis visų tų konfliktų, pradėjau atsiriboti nuo tėvų. Galiausiai jie pasuko skirtingais keliais. Tada atsivėrė labai laisvas kelias daryti viską, ką noriu — abu buvo paskendę išsiskyrimo skausme ir bandė susidėlioti savo gyvenimus iš naujo, taip šiek tiek pamiršdami jau šešiolikmetę savo dukrą.
Naudojausi proga. Nakvodavau pas drauges, pradėjau gerti, rūkyti. Bėgti iš pamokų. Apsimesdavau serganti, o mama neturėdavo jėgų ginčytis. Dariau ką norėjau ir kada norėjau. Galiausiai likau įskaudinta vieno vaikino. Kažkaip sugebėjau susiimti. Vėl nugrimzdau į tamsą, tačiau tai apsiribojo vienatve ir tyla. Niekur neidavau, neiko nedarydavau.
Mano depresija tai dingdavo, tai vėl grįždavo ir smogdavo visu stiprumu. Vaistų negėriau, Tabletes gudriai slėpdavau, o vėliau išmesdavau tiesiai į konteinerį. Pamažu gyvenimas atsistojo į patenkinamas ribas, kurios neleido būti per daug nusiminusiai. Persikrausčiau pas tėtį. Tiesiog susidėjau daiktus ir paskambinusi pasakiau, kad atvažiuotų padarytų mašinoje pakankamai vietos visiems daiktams ir atvažiuotų manęs asiimti. Tėtis nesiginčijo. Mamai pasakiau tik kai jau buvau visiškai pasiruošusi — „Mama, aš išvažiuoju. Negrįšiu. Tėtis atvažiuoja paimti manęs ir visų daiktų“. Ji žiūrėjo į mane stiklinėmis akimis, o galiausiai tiesiog išėjo laukan. Nenorėjo rodyti jausmų. Nesekiau paskui, tada man tiesiog nerūpėjo. Buvau tėčio vaikas. Ką prisiminiau iš mamos, tai nuolatinį rėkimą ir pyktį, abejingumą, skausmą. nebenorėjau su tuo ilgiau gyventi.
Ilgai nebendravome artimai. Turbūt po beveik metų atskirai reikalai pamažu ėmė tvarkytis. Sugebėdavome man atvažiavus apsieiti be konfliktų. Kai baigiau mokslus ir išvažiavau į Londoną, viskas dar labiau pasikeitė. Atvažiavau studijuoti. O tada mano gyvenimas dar kartą apsivertė aukštyn kojomis.
Kaip jau rašiau pavadinime, geriausi dalykai įvyksta netikėtai. Taip nutiko ir čia. Pamačiau vaikiną. Pamačiau jo šypseną. Ir nežinia kodėl, bet pilve suplazdėjo drugeliai. Virptelėjo širdis. Žiūrėjau į jį veidrodyje, o jis žiūrėjo į mano atvaizdą veidrodyje. Mačiau jį tik praeidama pro šalį, tačiau greitai likimas mus suvedė.
Dabar jau lygiai devyni mėnesiai, kai gyvenu su šiuo žmogumi. Dabar — jau mano vyru. Ir man nesvarbu, kokie skirtingi mes esame, nesvarbu, jog jis musulmonas, kad jis ne lietuvis, bet pagaliau šiame gyvenime esu laiminga. Po truputį planuojame vestuvių šventę, norime ne tik prieš Dievą būti vyru ir žmona, bet ir apsikeisti žiedeliais. Planuojame šeimą. Planuojame mūsų gyvenimą.
Mano tėvai vis dar gyvena atskirai. Bendrauju su jais abiem. Su tėčiu visda palaikiau gerus ryšius — šnekamės beveik kasdien. Su mama pasišneku kartą savaitėje, tačiau sugebu išvengti bet kokių konfliktų ir palaikyti gerus santykius. Žinoma, širdyje vis dar skauda. Kartais imu ir pravirkstu, kai pagalvoju apie ateitį — kaip tėtis dalyvaus mano vestuvėse, kaip mano anūkai plėšysis tarp vieno ir kito, negalėdami iš karto būti su abejais. Kaip jiems liūdna, nes abu, deja, bet gyvena visiškai vieni. Abu nutarė šiame gyvenime pasilikti vieniši.
Po tiek daug metų skausmo ir nesėkmių, pagaliau esu mylima. Reikalinga ir svarbi, nepakeičiama. Kaskart apkabindama jį suprantu, kokia laiminga esu jį turėdama. Ir kad patys geriausi dalykai VISUOMET įvyksta netikėtai.

Kitoms panašios istorijos merginoms linkiu nepasiduoti. Visoms moterims, kurių gyvenimas nepagailėjo, linkiu būti tvirtomis ir tikėti. Anksčiau ar vėliau gyvenimas atneš kažką tokio, kas pradžiugins širdį. Tik nebijokite rizikuoti ir bandyti. Tik klysdami galime atrasti teisingą kelią. Tik patirdami nuoskaudas išmokstame džiaugtis net menkiausiais dalykais. Visiems linkiu mylėti ir būti mylimiems. Meilė daro pasaulį spalvotą ir šiltą.