Taip tiko tau šilagėlių vainikas,
Trumpa suknelė, mamos rankom siūta.
Lėlė sunki nebuvo, kai sutrikus
Nešei ją Sibiro žeme šalta, dulkėta.

O žmonės viską mato, bet negirdi.
O meilė viską atima, neduoda.
Tu vieniša kentėjai, nesiskundei
Kančios naštoj, kurią gavai nepamatuotoj.

Taip norisi parklupt — dangaus žydryne!
Jos akys buvo tokios į tave panašios...
Kodėl kodėl kodėl jos neapgynė
Gyvenimui malda, kuria karštai ji prašės?..