Ir štai jis nebetenka prasmės.
Gyvenimas paskui mane į griovį nulėks.
Ir laimė tiems, kurie dar turi tikslą.
Nuo ko mes bėgam? Nuo savęs?
Kas galėtų mane šitokią pakęst?..
Ir ne šiaip sau kažką girdėjau, mačiau, pamilau.
Prakalbėk, tavęs aš klausau,
o jei ta ašara nubėgs, kas ją nubrauks?..
Kas pabėgusį tikėjimą pagaus?
Jei saują ilgesio gilaus paleisime į jūrą, jis prigers?
Bet silkės tai neprigeria.
Kuo jos geresnės už tikėjimą?
Kaip veikia jėgos, blogos ir geros?
Gėrio ir blogio, šviesios, ne švelnios.
Nors Dievas apleido, Jo galia aš tikiu.
Nors širdis nebevirpa nuo dvikojo akių.

Paleiskit į laisvę, aš neisiu toli, aš tik
žaisiu su sauja lelijų violetines upės glėby.
Jei tavo balsą prieš mirtį išspiegsiu,
tikiuosi, pagausi ir viltį-mintį sugriebsi.
Ar repetuosim šią sceną dar bent kartelį?
Plaučiai jau dega nuo oro be seilių.
Tikėjimas didis, jis aprėpia žemę,
kol saulė dar šviečia, ir vabalas gelia.

Akimirka amžiams neišnykstanti niekad.
Ar ir jus šizofrenija aplanko, kai liekate vienas?
Tuomet ne vien jus – ir mane ji kutena,
kai dominuoja vienatvė kregždučių kvartate.
Pagaukite mintį. Gyvenimas bėga.
Sustojęs laukimas – šizofrenijos pėdos.
Šventoji dvasia – ji tikėjimą pildo.
Ateina naktim pas mane ir sušildo.