Balandžio šviesoje — begėdiškai nuogi,
Tik kantrūs jie, nes žino — dar ne laikas.
Čia pat ir jų drabužiai, saulės siuvami,
Pavasario delnuos gležnučiai plaikstos.

Gegutė užkukuos ir šoks gražiausią šokį,
Linguos šakom, kai vėjas lapuos gros.
Lietaus lašams gal girsis ir kvatos jie,
Kad vėlei atgimė po taip ilgos žiemos.

Kaip pirmąkart pražys svajoklis klevas,
Kvepės medum geltoni jo žiedai,
Ilgom kasom dabinsis gluosnis senas,
Žalia vilnim išplauks liekni beržai.

Šiek tiek vėliau kaip pergalės vainiką
Viršūnes kels galiūnai ąžuolai.
Sugrįš gyvenimas nauja banga į mišką
Ir bus visiems tarsi antri namai.