Apmovei, buitie, delnus nuospaudų pirštinėm,
Po savo našta tvirtą stuburą surietei,
Nakčia su sapnais budrią mintį sukiršinai,
Merki — lyg prašyčiau — į prakaito sūrimą.

Klibu, kiek pajėgiu, bet pliaukši botagas.
Begėde, besote, tau maža ir maža.
Jauti, kad pabėgčiau atradusi spragą
Iš rykų simfonijom aidinčio lažo,

Vilioji, įspraudus į gomurį cukraus,
Lyg būčiau dresuojamas cirko šunytis.
Žiūrėk, tik nepersistenk lauždama kuprą —
Turėsiu kaip šliužas iš skausmo raitytis.

Nutils maršus trenkę keptuvės ir puodai,
Užmirš krosnis tango žarsteklio ir ližės.
Kas vilks tau gėrybes iš daržo ir sodo?
Kas tenkinsis žodžiais lyg būtų tai prizas?

Tyli? Nurimai? Ir gerai — aš pasnausiu.
Gal melsčiaus, bet delnas nebejaučia delno.
Dubens žvangesys nebe muzika ausiai,
Kol nesusivokiu — gyvenimas alma

Gal čia prie viryklės labiau, nei kermošiuj,
Trys dienos į priekį žinau, ką gaminsiu.
Juokauja šeimyna, užkirtusi košės.
Žiūriu, kol man darosi lengva ir linksma.