Aš verkianti siela dainos,
Paklydęs jutimas.
Išdavikė jausmų savitų,
Dalgio galąstų ašmenų.

Aš savo sielą užginiau dėl jūs,
O kas dabar man draugas bus?
Kas patikės, kad aš žmogus,
Jei išdaviau svajones ir jausmus?

Ir ašara sūri nukrito
Dėl mokymų, nužudžiusią „mane“.
Ir išdavystės, pažadų,
Kuriuos sulaužiau dėl kitų.

Jaučiuosi taip, lyg kristų sniegas
Ant dar kraujuojančių žaizdų.
Kad ne pavasaris, o pilkas ledas
Užstoja saulę tarp delnų.