vis versdavai,
liepdavai,
nenoromis sakydavau — tėve,
bet dažniau Kazys, — o mintyse sukosi, — Tavo bibs,
Kazys — bibs ir atvirkščiai...
nemylėjau jo,
šaltas toks iškart po neišblėsusio Tėvo buvo,
melsvėjančia nosimi,
drūtai nėščias,
alumi laistytomis kelnėmis,
nuolatos neišsivėdėjęs, dvokiantis Prima, maišyta Troinoj,
valgiau jo nešamą kriaukšlį —
savaitgaliais, švenčių dienomis — duoną su sviestu, druska, ir be jos,
pamenu —
rėži lašinio skūrą, vynioji, įduodi, sakai —
imki, vaikeli, kad tik Tėtukas nepamatytų, nesužiūrėtų, ir bruki man į užantį.
vis rečiau į gimtą trobą užsukdavau, šalčiau vis darėsi, ir kvapai neviliojo.
internatas — rojus,
vaikai vaikus moko, draugė saldainiais vaišina, utėlėmis pasikeičiame,
kai Kolią apkūliau, Larisa geriausia draugė patapo, Čiuką paršiuką per pusę skelia,
burbulus pučiam - - -
šventės
nutyla vaikų šurmulys, ištuštėja koridoriai —
trinu byrančias sienas, linoleume trepsiu polką, paišau batų kulnais grafiką —

pavasaris
žibučių puokštė
praveriu duris —
Kazys girtas knapsi fotelyje,
siekiu vazelės —
tik capt už kojos,
šlept ant žemės,
vazelė ryd ryd...
svirdulys ant manęs —
vebla —
duok pap*st, duok pap*...
motutė nesužinos, nesužinos...
spjūvis bib*ui  į barzdą —
keturiomis per slenkstį...
tarpdury — Tu, Mama,
Mama, Mama!
Kazys girtas kabinėjasi!
žaibas —
ai! — nuvilgo skruostą —
Kurva tu! — vilioji mano Kaziuką, —
Ir dar smarkiau, žaibolaidis nudegina kitą —
tekina bėgu pas Tetą, —
vienintelę, mylimiausią Tetulę,
ašaros kelią pastoja,
o kai išvydau Tave,
nudžiūvo,
tik žodžiai liejosi, ir skausmas jų...
Teta, Tetule,
bet tavo burna — vandens prisemta —
tylėjo —
trečiąjį kartą žaibas skėlė —
sudaužė pasaulį, subyrėjo mozaika —

vis bandau jį suklijuoti žibutėmis —
bet kai vėjas pakyla —
atneša smėlį - - -