Spindi mėnuo ežero dugne,
Lyg tikrovėj girdis varpo dūžiai.
Vaikšto, plaukia moteris balta
Apsisiautus miego rūbu.

Medžių daug, nors ir tamsu,
Žvelgi į jų nušvitusius lapus.
O dar toliau tik bažnyčia,
Jos pamatai balti boluoja pilnatyj.

Baltoji moteris ten kaip sava,
Ne šiam pasauly likti sutverta.
Vijoklių tyliai supama
Išnyks su saule palengva.

Ir nesuprasi niekada,
Kas buvo ta balta dama.
Kodėl ji grįžta čia kasnakt?
Vijoklių supama išnyksta su aušra.