stebiuosi tavo susiradimais neieškant
tarsi apskritai nebūtų nedidelių parkų
ir tu galėtum nesėdėti vakarais,
besidairydamas į neaukštas studentes
(nes tik tokios tau primindavo Vaivą).
tu ir tąsyk atrodei taip, lyg nebūtų troškulio Sacharoje,
nerodytų reklamų įdomiausioje laidos vietoje –
tiesiog savaime tu sutiktum mane ir pasakytum:
„o je, oje je, rožine mergyt, juodosios panteros drauge“,
ir paimtum tokį nereikšmingą interviu apie pavasarinį nerimą,
bei labai gražiai padėkotum už jį du kartus mirkteldamas.
Tik nereikėjo po to tarstelėti, jog nesi žurnalistas.