Motina glaudžia prie krūtinės vaiką. Žiūriu į ją ten, po medžiu, tokią susigūžusią, bandančią nuo vėjo apsaugoti tą mažą stebuklą jos rankose. Ji akylai dairosi aplinkui — ieško kitos vietos pasislėpti. Atsidūstu. Ji atrodo tokia išsigandusi. Saulė dar nepakilusi ir viską aplinkui vis dar apsėmusi prieblanda. Apsivelku paltą ir per rytinę šalnos nubučiuotą žolę brendu artyn.
Išgirdusi mano žingsnius ji dar labiau susigūžia. Vaiką suspaudžia dar stipriau. Matau ją, prigludusią prie medžio, laukiančią bausmės — tokią beviltišką. Tačiau žinau — ji niekada nepasiduos. Todėl einu lėčiau, atsargiau. Sustoju netoliese.
— Labas, — tyliai jai sakau.
Ji atsargiai žvilgčioja į mane. Galvoja, kad nematau jos žvilgsnio per ilgus plaukus, užkritusius ant veido.
— Nebijok. Aš ne vieną iš jų, — šnabždu. — Nebijok, viskas bus gerai. Eikš.
Ji pasuka galvą ir pasižiūri į mano ištiestas rankas, tačiau neateina. Pasislenka šiek tiek toliau nuo manęs ir vėl susigūžia.
Aš vis galvoju apie vaiką. Iš po antklodės kyšo maža rankutė. Mintyse bandau pajusti tą rytinį šaltį, besiskverbiantį į tuos mažus pirštelius. Motina, rodos, pastebėjo mano žvilgsnį — greitu judesiu paslėpė rankytę po apklotu.
— Ar tai berniukas? — klausiu.
Ji krūpteli nuo mano balso. Kai pakartoju klausimą, ji papurto galvą. Aš šypteliu — mergytė.
— Ji turbūt labai daili, — jai sakau. — Turbūt panaši į tave.
Stengiuosi neskubėti — nenoriu jos išgąsdinti. Motina krūpčioja nuo kiekvieno mano žodžio ar judesio. Vos priartėju prie jos, ji pasitraukia ir dar smarkiau prispaudžia kūdikį prie savęs.
— Kuo ji vardu? — bandau ją prakalbinti.
Ji ilgai tyli, tyliu ir aš. Tačiau po kurio laiko burbteli — Amaja.
— Gražus vardas.
Motina linkteli galvą taip padėkodama.
Dar ilgai taip stovime. Tylime. Rytas darosi vis šviesesnis ir šviesesnis.
— Ar tu ją paimsi? — pirmą kartą ji bando šnekėti su manimi.
— Ne, — jai sakau. — Tačiau jie paims.
Ji pravirksta. Ilgai kūkčioja spausdama vaiką prie savęs. Saulė jau kyla į dangų.
Netikėtai trinkteli durys. Ji pakelia galvą ir aš pirmą sykį matau jos veidą. Ji ieško, kas atidarė duris. Aš irgi apsisuku pasižiūrėti, nors atsakymą jau žinau. Ji pasinaudoja proga, kad dabar į ją nežiūriu ir puola bėgti.
— Palauk! — šaukiu.
Ji bėga užtvankos link. Bėga ant tilto, krentančio vandens garsas užgožia viską. Stovi išsigandusi, spausdama vaiką prie savęs. Žiūriu į ją ir bandau sugalvoti, ką dabar daryti su šia motina. Su Amaja. Už nugaros girdžiu žingsnius.
Apsisuku — matau juos, bėgančius artyn, mojuoju jiems, šaukiu jiems, norėdama paaiškinti, kas čia vyksta.
Vyriausiasis įdėmiai išklauso mano istoriją apie šį rytą ir motiną po medžiu. Išklauso viską — ir apie Amajos rankytę, ir apie bėgimą užtvankos link. Kai apsisuku norėdama jam parodyti tas dvi vargšes sielas, tiltas jau tuščias. Motinos jau nėra.
Bėgu artyn prie krentančio vandens, persisveriu per turėklus kiek tik galiu — tarsi galėčiau ją sučiupti. Tačiau vandenyje tik dvi nugaros. Sukniumbu čia pat, ant metalinių pertvarų.
Jie neša mane namo. Sako, kad taip ir geriau. Kad vis tiek Amaja būtų numirusi. Ir kad Motina nebūtų buvusi laiminga. Kad taip geriau, taip jos abi kartu.

Vėl stoviu prie lango. Žiūriu į tą patį medį. Matau Motiną su vaiku, matau ją susigūžusią ir visaip kaip besistengiančią apgintį kūdikį jos rankose. Ir tada suprantu. Apsivelku paltą. Brendu per šalnos nubučiuotas žoles. Einu tiesiai prie jos, nesustoju, nebebijau, nebesistengiu būti tyli ir atsargi. Apkabinu jas abi, užkišu plaukus jai už ausies.
— Einam, — jai sakau.
Ir ji jau daugiau nebijo, ir ji daugiau nebekrūpčoja nuo mano žodžių. Einam per dar nenušvitusį rytą, iriamės tolyn nuo viso šio pragaro, nuo visų šių mirčių ir išsiskyrimų, šnekamės, juokiamės, tarsi visą gyvenimą viena kitą pažinotume. Amaja kartais pravirksta, bet tik trumpai. Ir mes jau nieko nebijome.
Užlipę ant kalvos stabtelime — nuo ten matome visą ligoninę — ir kiemą, ir medį, ir mano langą. Matome, kaip atsidaro durys, kaip visi nubunda ir kaip pamažu kyla tikras sąmyšis. Tada apsisukame ir dar drąsiau einame tolyn. Į ateitį. Šįkart — šviesią.