paremta tikrais įvykiais

  Trinktelėjusios lauko durys netikėtai gražino mane realybėn- jau ir nepamenu, kiek laiko taip sėdėjau įsmeigusi akis į vieną tašką prie seniai jau atšalusios arbatos puodelio. Galvoje buvo visiškai tuščia.
     Šeimininkas ir vėl grįžo girtas. Girdėjau, kaip krenkščia koridoriuje, negalėdamas atsikosėti ir keikiasi, mėgindamas užrakinti duris.
   Jau greit bus metai, kaip čia gyvenu. Senas trijų kambarių butas, su aplūžusiais baldais, suirusiomis užuolaidomis ir tualete niekada normaliai nenusileidžiančiu vandeniu. Visgi man ši vieta tiko, mano kambariukas buvo mažas, bet man patiko jo šviesios spalvos  ir čia buvo ganėtinai jauku.
  Šeimininkas dažnai sakydavo, kad esu vienintelė nuomininkė, ištvėrusi čia šitiek laiko. Prieš tai buvę jo nuomininkai keisdavosi kas mėnesį ar du, neištvėrę tokio jo gyvenimo būdo ir amžinų priekabių.
  Išgirdau, kaip maišelyje sutarškėjo buteliai. Kaip visada, dar parsinešė degtinės. Asortimentas nesikeitė niekad ir buvo visada toks pat: ,,lietuviška pipirinė‘‘.  Svirduliuodamas, lyg ruošdamasis griūti jis įžengė virtuvėn. Išdžiūvęs lyg šakalys, susigūžęs, kartais jis man savo povyza primindavo šachmatų figūrą- žirgą. Ir visada apsivilkęs tais pačiais palaikiais treningais su skylute ant dešinės kojos kelio. Man patiko jo rudos akys- kai negerdavo, jos tiesiog švytėdavo, būdavo tokios gyvos ir žaismingos, o žvilgnis toks gilus, kad rodės, jame gali paskęsti.
  Tylėdamas pastatė maišelį ant stalo ir numetė man cigarečių pakelį.
- Še, parūkom. Žinau, kad rūkai.
   Prisidegiau cigaretę ir dūmai pasklido po visą virtuvę. Nežiūrėjau į jį ir nieko nesakiau. Ir taip žinojau, kas bus. Visąlaik viskas taip pat. Žinojau mintinai, ką jis pasakys. Vakaro scenarijus dažnai būdavo vienodas. Prisėdęs prie stalo darsyk krenkštelėjęs neaiškiai burbtelėjo:
- senas aš jau...senas...56-eri…ne juokas gi čia....
  Išsitraukęs ir spintelės stikliuką prisipylė degtinės.
- Gersi?- paklausė, bet aš tik papurčiau galvą. Be žodžių. Visada tylėdavau, kai jis grįždavo toks. Kartais jis mėgindavo mane išprovokuoti pokalbiui, bet čia praleisti vieneri metai mane išmokė griežtų prisitaikymo taisyklių- jokių kalbų ar prieštaravimų. Kartais jam pavykdavo išprovokuoti pokalbį ir tada susipykdavom.
   Įsmeigiau akis į isteriškai lange besiblaškančią musę. Stengiausi žiūrėti bet kur, tik ne į jį.
- ar sakiau tau, kad esu žydas? – paklausė jis ir staigiai maktelėjo degtinės. Dalis nuvarvėjo ant smakro ir treningų ir jis keikdamasis ėmė valytis čia pat padėtu virtuviniu rankšluosčiu.  Tylėdama palinksėjau galva. Jis dažnai kartojo, kad yra žydas. Žinojau, kad dauguma kaimynų jo nemėgsta. O kai kurie už nugaros pavadindavo ,,nusususiu prasigėrusiu žydpalaikiu’’. Kartais matydavau, kaip jam einant namo kiemo vaikėzai sekdavo iš paskos ir užgauliodavo. Jis dažniausiai apsimesdavo, kad nieko negirdi ir toliau sau žingsniuodavo, lyg tie įžeidinėjimai būtų skirti ne jam. O kartais atsisukdavo, lyg norėdamas kažką pasakyti ir tada vaikigaliai išsibarstydavo į visas puses, garsiai žvengdami ir švilpdami.
   Šeimininkas įsmeigė akis į tuščią, švarų padėtą ant žemės indelį.
- Gaila, murkos nebėr...- atsiduso ir prisidegė cigaretę.
  Murka buvo jo mylimas katinas, juodas kaip smala, išraiškingomis geltonomis akimis. Jam grįžus, dar net nespėjus įžengti, katinas jau tupėdavo prie durų. O paskui ir visą vakarą ant kelių, nulipdamas tik retkarčiais paėsti ar susitvarkyti savo gamtinių reikalų. Vasarą šeimininkas palikdavo pravirą langą- gyvenome pirmame aukšte, tai gyvūnas be jokio vargo išsliūkindavo laukan, o vakare taip pat tvarkingai sugrįždavo.
  Bet vieną vakarą Murka nesugrįžo. Negrįžo jis ir sekančią dieną. Šeimininkas be perstojo rūkė ir vis neramiai žvilgčiojo pro langą. Ir vėl ,,pipirinė’’ ant stalo. Gėrė neužkąsdamas ir neužgerdamas. Papjausčiau dešros ir duonos ir pastūmiau jam, sakydama, kad reiktų užkąsti, bet jis nervingai sviedė lėkštę per stalą, man vos spėjus pačiupti, kad nenukristų, iškošęs pro dantis, kad net nesiruošia šito mano vemalo valgyt.
    Girdėjau, kaip tiksi sieninis laikrodis. Lauke gaivus vakaras, o čia, rodės, nėra kuo kvėpuoti. Cigarečių dūmai buvo įsigėrę visur- netgi senuose, atsilaupiusiuose ir pageltonavusiuose tapetuose. Jų tvaiką jaučiau ir savo plaukuose.
    Antras tuščio laukimo vakaras...
Murka netikėtai atsirado ryte. Eidamas į parduotuvę, šeimininkas jo negyvą kūna rado pamestą ant kilimėlio iš lauko durų pusės. Su virve ant kaklo ir prikabintu užrašu- ,,žydai- lauk’’. Jis puolė atgal į kambarį, o aš, nesupratusi, kas vyksta, nuėjau koridoriun pasižiūrėti.  Nuo pamatyto  vaizdo mane netikėtai supykino ir pakniopstom puoliau į tualetą. Vėmiau ir žiaugčiojau iki ašarų. O paskui tiesiog bejėgiškai atsisėdau ant grindų ir įsistebeilijau į sienos plyteles. Negalėjau iki galo suvokti, kas čia ką tik įvyko, girdėjau tik koridoriuje besikrapštantį šeimininką. Kai išėjau iš tualeto, pamačiau prie durų į paklodę susuktą ryšulėlį. Šeimininkas sėdėjo prie stalo geležiniu veidu ir rūkė. Nevirptelėjo nei vienas raumuo. Pagavau visiškai tuščią jo žvilgsnį. Kažkam paskambino ir po dešimties minučių išėjo, nešinas kraupiu radiniu.
   O šeštadienis buvo kaip reta gražus. Akinanti saulė žadėjo karštą popietę, kieme virė gyvenimas, klegėjo žaisdami vaikai, pro pat langus pasiramščiuodamos lazdelėmis praėjo dvi senutės, linksmai juokdamosis ir viena kitai kažką pasakodamos. Gamtos žaluma taip ir kvietė išeiti laukan.
   Tądien išdrįsau įeiti į šeimininko kambarį. Jis niekad ten manęs neįleisdavo, o išeidamas visada užrakindavo duris. Tąkart šito nepadarė. Katino sugrįžimas negyvam pavidale jį visiškai išmušė iš vėžių.
  Kambary tvyrojo sudusęs tvaikas, buvo tamsu, naktinės užuolaidos užtrauktos, nepaliekant nei plyšelio saulei ar gaiviam orui. Tarsi kažkoks bunkeris. Ant nepaklotos lovos netvarkingai mėtėsi drabužiai. Nežinau, kas tada šovė man galvon, bet, minutę pastovėjusi, sulanksčiau rūbus, tvarkingai sudėjau į spintą, paklojau lovą ir pravėriau langą. Užuolaidų atitraukti kažkodėl neišdrįsau.
   Tada prisėdau virtuvėje ir laukiau, kol jis sugrįš...

    Grįžo labai vėlai. Gerokai po vidurnakčio. Supratau, kad mirtinai girtas, nes vis krapštėsi pie durų ir niekaip negalėjo atrakinti. Nebeapsikentusi nuėjau ir atrakinau. Pamačiau jo nustebusį veidą ir ištiestą ranką su raktu, vis dar pasiruošusią rakinti tas velnio duris.
- O kas čia dabar? Ko tu dar nemiegi? Labanakt vaikučiams jau seniai baigėsi, - stumtelėjęs mane ir svirduliuodamas įžengė koridoriun. Ir su visais batais nuėjo ramstydamasis sienomis į savo kambarį. Nuo jo smarkiai trenkė alkoholiu ir rūkalais. Staiga kambario durys vėl atsivėrė ir aš supratau, kad dabar išklausysiu viską, kas jam susikaupė. Tik giliai įkvėpiau ir pirmas dalykas, kurį išgirdau, buvo krūva keiksmažodžių. Tiesiog tylėjau ir žiūrėjau į jį, o jis mostagavo rankomis, lyg vėjo malūnas, rėkė, retkarčiais atbula ranka nubraukdamas seiles nuo lūpų, vienu metu man net pasirodė, kad tuoj man trenks. Visame šitame balagane spėjau pagauti kelis jo sakinius:
- Kad daugiau kojos tavo nebūtų mano kambary, o ne- susirink savo šmutkes ir čiuožk iš čia lauk!
    Tada apsisukęs grįžo savo kambarin ir išgirdau, kaip užsirakino.
Vėliau girdėjau prislopintą kūkčiojimą. Girdėdavau jį ir anksčiau, ganėtinai dažnai, ir kai nuo to suspausdavo širdį, pabelsdavau į duris ir paklausdavau, ar viskas gerai ir ar galiu užeiti. Bet jis niekada man durų neatrakindavo. Pamatydavau jį tik ryte, ištinusiomis ir paraudusiomis nuo ašarų akimis.
   O šio sekmadienio rytas buvo visiškai kitoks. Kai įžengiau virtuvėn, radau jį berūkantį ir bežiūrintį pro langą. Į mane net neatsisuko. Užkaičiau virdulį ir paklausiau, ar gers kavos, bet jis tik tylėdamas papurtė galvą. Kai prisėdau, nedrąsiai pradėjo:
- tu...šita....nepyk ant manęs...žinai gi, senas aš....girtas buvau...o girtas, reiškia, durnas...tu nekreipk į mane dėmesio....ačiū, kad sutvarkei kambarį...man buvo labai malonu...tikrai...
  Tuo metu sučirškė telefonas ir jis pakilo. Apsiavė batus, kažko mindžikavo tarpdury, tada apsisukęs priėjo ir padėjo dešimtinę šalia garuojančio kavos puodelio.
- Še, imk. Bandelę kokią nusipirk, ar dar ką. Pažiūrėk, kaip atrodai, vien skūra ir kaulai. Mano amžiną atilsį katinas atrodė šimtą kartų geriau už tave.

Išgirdau, kaip trinktelėjo uždaromos durys.