Pastarąsias savaites mane dažniausiai kamuodavo krūva neatidėliotinų reikalų. Juos šį kartą sutvarkyti sutrukdė vienas neužbaigtas tekstas. Be abejonės, aš turiu omenyje seną savo rašinį, kurį suspėjau pavadinti gana banaliai —  „Laiko dvasia“. Buvau suplanavęs daug to kūrinio pabaigos variantų, tik nesiskubinau ką nors iš jų rinktis. Visa esmė — visas tekstas turėjo būti trauktas tarsi iš devyniolikto amžiaus glūdumos. Be to, viską norėjau supinti su mokslu, tarsi sename Verno romane. Ilgai ieškojau tinkamiausio sprendimo, bet taip jo tądien neradau. Tik netikėta rašliava apie niekur negirdėtą svetimšalį tyrinėtoją Eiriką Trialą ir jo mįslingus  atradimus, aprašytus viename bulvariniame laikraštyje, mano laisvalaikio reikalą galų gale turėjo pastūmėti iš mirties taško. Išvadas dariau tuo metu, kai perskaičiau paskutines to straipsnio eilutes. Netrukus ėmiausi veiksmų...

Po ilgai trukusių paieškų paslaptingąjį Eiriką Trialą aptikau senamiesčio centre. Nepasakyčiau, kad šitas ponas patrauklus žiūrovo akiai. Neverta švelniai kalbėti ir apie to senio charakterį. Šis raukšlėtaveidis plikšis tikrai nepasižymėjo švelniu būdu, man pasirodė netgi liguistas. Tik nepaaiškinama drąsa neatbaidė manęs nuo užmačių prie jo prieiti ir užduoti keletą klausimų.
Su Trialu susidūriau apšiurusioje kaip ir jis pats „Popierinėje gervėje“. Knaipės viduje mokslinčius pasirodė netikėtai, o ir vilkėjo keistoką senamadišką kostiumą, iš karto kritusį man ir kitiems lankytojams į akis. Ant senioko viršugalvio pūpsojo juoda fetrinė skrybėlė. Kairėje rankoje žmogysta tvirtai tarsi kokią brangenybę laikė aptrintą tikros odos portfelį, tikriausiai menantį spalio revoliucijos laikus.
Vos tik pamačiau tą poną, linktelėjau jam ir mandagiai pasisveikinau. Paskui it koks reporteris pasiskubinau:
— Drįstu jus sutrukdyti. Norėčiau užduoti vos kelis klausimus. Ar galiu?
Keistasis ponas dėbtelėjo į mane nepatikliai, manydamas, kad esu tik eilinis bulvarinio skaitalo atstovas. Bet Trialas, mano nuostabai, netrukus teikėsi atsakyti:
— Sutinku. Klausk, jei kas nors domina.
Prisėdau šalia jo ant pigios ir girgždančios plastikinės kėdės užu nuzulinto stalo. Neturėjau jokios užrašų knygelės, rašiklio ar diktofono, bet maniau viską prisiminsiąs, ką vapa šitas keistuolis. Kita vertus, nelabai pats ir tikėjausi sutikti paslaptingąjį mokslininką toje vietoje, kur dažniausiai renkasi tik senamiesčio padugnės. Į užeigą užsukau norėdamas pigiai pavalgyti.
— Ar tiesa, kad užsiimate oro tyrimais?
Jis įsispitrijo tik į aplamdytą meniu ir sumurmėjo visai ne į temą:
— Tiks šefordo apkepas ir truputis vyno...
Tik paskui teikėsi atsakyti ir mano klausimą:
— Aš ne hidrometeorologas. Pone, klystate manydamas, kad man rūpi tik cheminė oro sudėtis ir jo fizinis būvis.
Netrukus prie stalelio prisistatė „Popierinės gervės“ patarnautojas. Jis mašinaliai abiejų pasidomėjo, sutrikdęs ką tik užsimezgusį pašnekesį:
— Ko pageidausite?
Žmogystai  pasakiau:
— Patenkins ir vietinis bifšteksas, žinoma, jei tokio turite. Pageidauju ir alaus, tik norėčiau tamsaus.
Po to pažvelgiau į senioką, kuris suzgribo užsisakyti savo kepsnį su pigiu vynu. Iš Trialo išraiškos supratau, kad šis yra lygiai toks pat alkanas, kaip ir aš — nevalgėme turbūt beveik pusė dienos...
— Ko jūs klausėte? — netikėtai pasidomėjo.
— Kas yra jūsų tyrinėjimų objektas? — patikslinau klausimą.
— Oro dvasia.
— Oro?
— Žinoma. O kas čia keista? — šis užkirto kelią nereikalingiems klausimams, matyt, tikėdamasis sutaupyti laiko. — Dvidešimt metų atlikinėjau aibė eksperimentų ir greitai supratau, kad oras turi dvasią, panašiai kaip prieš devyniolika metų mano paties atrasta žaaeroja — tipiška namų dvasia.
— Vadinasi, tu — spiritualistas?
Senis susiraukė. Akivaizdu, kad jis liko nepatenkintas mano klausimu:
— Po velnių, aš ne šarlatanas! Mane domina grynai mokslinė reiškinių pusė! Tiesa, tyrinėju tik tai, ko oficialusis mokslas niekada nelietė — sielų egzistavimą materialiuose reiškiniuose ir objektuose. Dūšią gali turėti netgi paprasčiausi medžiaginiai objektai: ir namas, ir oras. Manau, kad mano tyrinėjimų objektai buvo pasirinkti logiškai, juolab kad jau yra pakankamai įvairių užuominų pradedant viduramžių legendomis ir baigiant internete nufilmuota medžiaga.
— Apie tai nieko nežinojau, — patikinau jį,. — Tiesa, „Penktadienio skaitiniai“ visai neseniai šį bei tą jau rašė apie jūsų, gerbiamasis, tyrinėjimus. Bet to skaitalo išvados priminė kažkokią pornografiją, o ne rimtas mokslines išvadas.
— Žinau, — numykė senis ir pažvelgė į juodą tolymę, iš kur artinosi patarnautojas, nešinas padėklą su stalo įrankiais bei gėrimais, kuriuos užsisakėme.
Padavėjas  tvarkingai padėjęs tai, ką atnešė, paaiškino, kad likusieji patiekalai bus netrukus. Mudu tik patylėjome. Aš netgi nustebau, kad čia aptarnavimo lygis gerokai pasitaisė, lyginant su tuo kartu, kai paskutinį kartą lankiausi šioje užeigoje, kai šeimininkas vietoj šiupinio pasiūlė kažkokį jovalą...
— Ir kaipgi jūs aptikote oro sielą? — paklausiau.
— Tai įvyko padaryti tik sukūrus primityvų, bet veikiantį spiritoindikatorių. Prietaisas užpatentuotas Vaineso kontoroje, turiu legalų patentą...
— Tikiu, — nuraminau senį.
— Tuo Hogenso laboratorijoje patikrintu ir sukalibruotu prietaisu įsitikinau, kad kiekvienas namas turi sielą, kuri miršta pastatui pražuvus: jį nugriovus arba sudeginus...
— O kas nutiko tiriant orą? Kaip pavyko aptikti jo dvasią?
Senamadiškasis mokslininkas nenoriai paaiškino:
— Mano indikatorius aptiko virpesius, kurių negali aptikti joks kitas žinomas šiuolaikinis fizikos instrumentas. Aš netgi iššifravau tos oro sielos kalbą.
Kažkodėl tuo momentu  to pono žodžiais nepatikėjau. Man atrodė visai neįtikėtini tie paistalai apie kažkokią oro dvasią. Bet tikriausiai ir pats atradėjas šiek tiek abejojo savo žodžiais — pamaniau. Tai bylojo ir jo pauzė.
— Regis, ir oras gali kalbėti? — mėginau išjudinti stringantį dialogą.
— Gali, ir dar kaip!
Vis dėlto klydau, manydamas, kad tas keistas mokslininkas nelabai tiki savo teiginiais. Kol dar niekas neatnešė garuojančių patiekalų, jis iš apšiurusio seno kostiumo vidinės kišenės išsitraukė seno modelio grotuvą. Įgrūdęs į jo ertmę ausinių laidą, patikrino, ar tas aparatas veikia. Grotuvas grojo, tik jokiu būdu ne muziką. Kažką nesuprantamai numykęs, jis kreipėsi į mane:
— Nori paklausyti?
Man paprasčiausiai buvo smalsu. Čiupau ausinuką, ausinių kaištukus susigrūdau į ausis, nekantraudamas viską išgirsti.
Garsas mane suglumino. Maniau girdėsiąs aiškius artikuliuotus garsus, tačiau nusivyliau. Iš grotuvo ausinių sklido kažkas panašaus į vėtros švilpimą. Po minutės nusiėmiau ausines.
— Ir tai jūs vadinate oro dvasios kalba?
Trialas įsiplieskė:
— Pone, jūs turėjote būti tam pasiruošęs! Dabar matau, kad esi paprasčiausias sensacijų gaudytojas! Prašovėte manydamas, kad iš mano istorijos ištrauksite pikantišką pasakojimą apie senį ir jo egzotišką oro dvasią. Ši medžiaga tavo reportažui visiškai netiks, — patikino jis.
Bet pats nepasimesdamas paaiškinau:
— Visai ne to atėjau, garbusis pone Eirikai Trialai.
— Tad kas gi jus patraukė atslinkti į „Popierinę gervę“?
Jam nedelsdamas paaiškinau visiškai neketindamas šaipytis arba švaistytis ironija:
— Paslaptys. Mane iš tiesų domina mokslo mįslės.
— Argi nepakanka pasaulyje universitetų ir koledžų, kurie pajėgūs nuramdyti žinių troškulį?
Trialui suskubau paaiškinti, kol padavėjas dar neatnešė laukiamų patiekalų.
— Jūsų mokslas — tai, ko ilgą laiką ieškojau. Laisvalaikiu rašau įvairias istorijas. Prieš dvidešimt penkierius metus beveik sukūriau vieną apsakymą apie laiko dvasią tiesiogine prasme. Manau, jei oras gali turėti, liaudiškai sakant, dūšią, tai kodėl gi laikas — ne?
Plikis įsistebeilijęs į aprūkusią nejaukios užeigos salės sieną ramiu tonu manęs nedviprasmiškai paklausė:
— Mėginu atspėti: jūs norite papildyti savo varganą apsakymą keliais papildomais faktais?
— Beveik pataikėte, pone, — apsidžiaugiau likęs suprastas, — nes tekstą norėjau pateikti ne senstelėjusį.
Tą akimirką iš virtuvės pasirodė tas pats anksčiau matytas patarnautojas, nešinas padėklą su garuojančiais patiekalais.
— Na, pagaliau ir valgis, — nudžiugo Trialas, atrodo, visai pamiršęs, ką neseniai kalbėjau. Bet, kai patiekalai jau garavo ant stalo, čiupęs peilį ir šakutę ir įnikęs į valgį nedelsiau pratęsti savo pasakojimą.
— Mielas pone, mano apsakymas — eksperimentas.
— Įdomu, įdomu, — Trialas sumykė kramsnodamas savo apkepą, — aiškink.
— Nusprendžiau parašyti lygiai taip pat kaip Žiulis Vernas — devyniolikto amžiaus maniera, tik apie paslaptingus šiuolaikiškus mokslo dalykus. O, kad tai būtų įtikinama, man prireikė kai kurių faktų, kurių pasigedau, — be jų kūrinys būtų paprasčiausias tekstas.
— Ir kaip gi sekasi tuos faktus papildyti?
— Pusėtinai, — kramtydamas mėsą paaiškinau, — pavyko tik iš dalies. Man pritrūko įtikinamų duomenų ir apie materiją, ir apie laiką, juolab kokią nors jo dvasią. Štai kodėl atėjau čia, nes jūs, manyčiau, esate tų dalykų specialistas...
— Prieš kalbant apie oro dvasią, privalote iki galo išklausyti tą įrašą, kurio nepanorote išgirsti, — paaiškino keistuolis. — Kol dar yra laiko, išgirskite jį visą. Iki galo.
— Gerai, — pasakiau gurkštelėjęs tamsaus alaus, kuris, tiesą sakant, pasitaikė pats blogiausias, kokį tik kada gėriau. Nurijęs salsvą gurkšnį vėl įsikišau ausinių kaištukus į ausų ertmes ir įsiklausiau.
Vėtros šniokštimą, vaitojimą ir švilpimą netrukus pakeitė keisti garsai. Iš jų netrukus galėjau išskirti „a“ ir „u“, o paskui ir kitas balses. Įrašui įpusėjus nugirdau kai kurias priebalses. Tuomet nustojau klausytis ir vėl įnikau į bifšteksą, kuris sparčiai vėso.
— Na ir ką? — paragino seniokas, jau bebaigiąs savo apkepą.
— Keista, — ištariau, — nieko nesuprantu... Ar viską įrašėte audros metu?
— Tai garsai absoliučios ramybės būsenoje, — suskubo paaiškinti mokslininkas. — Oras buvo paprasčiausiame kambaryje. Ir įrašiau ne kokiu kinietišku diktofonu. Turiu ultra jautrių prietaisų reiškiniams fiksuoti.
— Aišku, — pritardamas numykiau, nors tuoj suskubau patikslinti, — dabar jau iš tiesų aiškiau.
Nutilęs įsiklausiau į kitus oro garsus, sklindančius iš tyliai veikiančio grotuvo. Švogždimą ir pavienes balses pakeitė nesuprantami žodžiai, primenantys burtažodžius:
— Ahoma rooma stasli ri er righūla, mass... assaya midhei ri...
Paskui monotoniškai ištartus sakinius pakeitė daina, primenanti bliuzo ir baladės mišinį:
„Tejala lū, ahoma rą. Mineras vū, kaghoma tre. Kinera salaas, Amoną rayjas...“
Kai įrašas trumpam nuščiuvo, aš, gurkštelėjęs alaus, pasmalsavau:
— Jūs įsitikinęs, kad čia tikrai oro dvasia?
Senis netikėtai pyktelėjo:
— Kokio velnio mane taip kamantinėjate?! A?
— Aš tiktai norėjau sužinoti, kaip išsiaiškinote kam priklauso šitas keistas vyriškas balsas?
Trialas sušnypštė:
— Oras neturi lyties. Jis nei moteris, nei vyras. Man pakako rimtos jogos meditacijos, poros rožinių ir islamiškų maldų, tam, kad visiškai įminčiau šią mįslę. Be to, padėjo seni šifravimo metodai. Oras iš tiesų turi dvasią, o ji — balsą. „Kahooma emineras, Litalhu ju, ell braha navitoluss…” —  pradėjo jis svaičioti  nesuprantama kalba. Gerai, kad netrukus man išvertė:
— „Ne viskas, kas su kojomis, yra protingi sutvėrimai...“ Dabar supranti esmę?
Nesupratau, bet patylėjau. Ištariau tik po pauzės, pajutęs svaigulį, kurį sukėlė nelabai vykęs alus.
— Gerai, toliau klausausi oro, — pasakiau ir vėl  įsigrūdau ausinių kaištukus į ausis.
— Klausyk, — sutiko senis, — klausyk...
Paskui kalbą pradėjau suprasti. Nesuprantamas frazes keitė aiškūs žodžiai ir jų junginiai. Netrukus jau viską suvokiau. Oras kalbėjo apie laisvo gyvenimo būdą, neaprėpiamą erdvę, vėją ir saulę, planetą ir neprisirišimą prie vienos konkrečios vietos. Tačiau man atrodė, kad tas visas frazes jis taria šiek tiek dirbtinokai, tarsi papūga, kuri išgirdusi tai, ką kažkada pasakė žmonės, pakartojo keistuoliui tyrinėtojui. Todėl nepabūgau senio pasidomėti:
— Ar ji kartais nepakartojo kažkieno pasakytas frazes?
— Nesivargink manęs kamantinėjęs. Patikrinau. Tokių frazių niekas nesakė. Oro dvasia kalba iš savęs.
— Ir tau pakako tik kelių nemokslinių metodų..?
Trialas tiesiog įširdo:
— Eik šėko pjauti su tokiom išvadom! Man neįdomu, ką sapalioji mano adresu! Tu tikėjaisi, kad išbersiu niekam nesuprantamas fizikos ir chemijos formules?  Nesulauksi! Verčiau ruoškis susimokėti už šitą pašvinkusį maistą ir galų gale skirstomės...
Tokio atsakymo visai nesitikėjau. Maistą ir nevykusį alų baigiau. Iš tiesų liko tik susimokėti. Pinigų už šį vidutinišką davinį visiškai pakako.
Eiriko paaiškinimais nelikau patenkintas. Mano planas, tąkart pamaniau, visiškai sužlugo. Turbūt apsakymas taip ir liks nebaigtas. Išvadą padariau, kai Trialas nusprendė skubiai atsisveikinti. Čiupęs savo ausinuką ir aptrintą portfelį jis nedelsdamas nukurnėjo lauk.

Kai išsivadėjau nuo prasto alaus kvaitulio, grįžus namo pasidarė aišku, kad Eirikas Trialas iš tiesų man nieko detalaus taip ir nepasakė. Namie, pasigilinęs apie paslaptingąjį oro sielos mokslą, apie tai niekur neradau jokių žinių. Apie orą aptikau iš tiesų daug, tačiau apie jo sielą niekur nebuvo parašyta jokioje enciklopedijoje ar mokslo žurnale, nekalbant apie specifinius mokslo leidinius ir informaciją internete. Apie mokslininką taip pat daugiau niekur neskelbta, išskyrus tą skurdų laikraštpalaikį, kurį neseniai varčiau.
Kitą ankstyvą rytą, kai ruošiausi į darbą, šiapus sienų nugirdau neaiškų triukšmą, peraugusį į neįtikėtinus kliedesius. Į mane kreipėsi kambario oras, netrukus palikęs mano sąmonėje aiškią žymę. Tik po šio sukrečiančio įvykio tuokart nekantravau užbaigti seną stalčiuje dūlijantį apsakymą. Jį paskubėjau perrašyti Edgaro Alano Po maniera, Vernišką mokslą pakeitęs įmantria amerikiečio mistika. Jogos pratimų, musulmonų maldų ir katalikų rožinio mišinio šį vakarą neprireikė. Toks derinys, pamaniau, būtų pats blogiausias. Apie nugirstus reiškinius greitai papasakojau savo mieliausiajai. Deja, žmona mano žodžiais visiškai nepatikėjo. Ji išsigandusi kažką man pradėjo aiškinti...
Po savaitės tikriausiai man iš tiesų sušlubavo sveikata, nes žmona neapsikentusi iškvietė greitosios pagalbos ekipažą. Vikrūs ir stiprūs sanitarai su gydytoju supančioję nuvilko mane į baltą mikroautobusą, kurio maršrutas  iš anksto buvo žinomas tik tos mašinos vairuotojui, rūsčiam gydytojui ir dviem sanitarams.
Vairuotojas ar dar kažkas kitas be perstojo man aiškino, kai šių akivaizdoje ėmiau aršiai ginti daiktų dvasios teoriją:
— Nusiraminkite, pone. Jokios oro dvasios iš tiesų niekur nėra. Yra tik oro slėgis...
Sako, kad tą dieną atmosferos slėgis buvo aukštas. Priimamajame budinti gydytoja pranašavo rimtas oro permainas.

2013-03-28 — 04-01. Kaunas — Vilnius