Tyloje skendi namas apleistas
Ir vijokliai, užmigę šalia.
Krinta lietūs lyg akmenys sunkūs,
Girgžda stogas nuo vėjo raudos.

Amžinybėn paniręs sodas
Miega savo žieduos.
Vėl nuleidęs šakas verkia gluosnis,
Ilgisi tavo dainos.

Negyvena seniai čia žmogus,
Jis išėjo anapus, negrįš jau.
O namai liks vieni dar ilgai,
Kol sugrius ir išnyks pamatai.