Sustirusioj tyloj varvėjo žvakės. Liepsnoje plevenanti jautrumo dvasia tyliai meldėsi, vos krutindama nematomas lūpas. Nesvarbu, kad lauke kažkas mindžiojo čežančius lapus, kiek atsigavusius po žiemos miego ant dar sušalusios žemės.
Tyloje tai buvo visiška beprasmybė.
Žvakės švieselė sujudėdama atsidūsta. Tai ne amžinybės šviesa, o sklidina taurė noro  gyventi. Pramerkus akis priimti kvėpavimą, kaip didžiulę dovaną.

Rankos mostu negalima nubraukti visko, kas išgyventa! Beprotiškai savanaudiška skaudžiu žodžiu sugriauti kitų gyvenimus, net nepagalvojant, kad būtent tas kitas žmogus yra tavo gyvastis!
Veidrodis nemelavo, akių vokai, kiek patinę ir apsiblausę, klausė — kodėl? Atsakymas, kiek lukterėjęs, šokteli tiesiai į žvakės liepsną.

Supratau, jog, jei užpūsiu liepsnelę, aš sušalsiu. Suragėsiu, kaip senas lapas šalčio glėby. Atsitiesdama priimu tvirtą sprendimą, kad man dar reikia daug pamatyt ir pajaust, perlipt ne vieną kalną  ir perplaukt giliausias upes.
Auštančioje ryto šviesoje noriu matyti savo Angelą Sargą.