Taip sunkiai skleidžias tulpės žiedas,
Vis gręžiasi prie žemės.
Lietaus lašai lėtai nurieda
Pablyškusiais lapeliais.

Kažko dar bijo, dar nedrįsta
Linksmiau į dieną žvelgti,
Arba nujaučia, kad sugrįžta
Nakties klastingas šaltis?

Lietus nulijo, gal sugriaudės
Pro debesis griaustinis,
Pabėgs kandi šalna į Šiaurę,
Žaliuos gamta atgijus.
.................................

Blogiau žmonėms, vis susigūžę,
Veidai – pernykštės pievos,
O už dienos - kitos gegužis,
Kvepės pražydę ievos.

Skaitai, klausais ir šiurpas krečia –
Nelaimių ritas bangos,
Uždegtum vieną visiems žvakę
Keliui nušviest į dangų.

Tik gal prabus, ir juos griaustinis
Gyvenimui pažadins,
Mylėt save, draugus, kaimynus,
Gėriu tikėt paragins.