Saulė kerta nuplikusias ašakas,
Juostos tįsta per kerpes ir baltumas,
Kalno šlampančioj vėjyje plaštakoj
Medžio pumpuras sprogsta kaip atomas.

Virpa mėlynas debesio ataras
Aukšty brauktas su ąžuolo liemeniu,
Visas tolis kaip laidaras atviras,
Juo iš lėto balandis atsėlina.

Aidi miškas nuo genio stuksėjimo,
Glosto liemenį žalsvą, nudailintą,
Pirmą giesmę ankstyvą pasėjamą,
Griovių čiurlių skambėjimu aidinčią.