Amžiaus sensacija: mūsų pasaulį sudaro tiktai mėsa! Docentas Markas Bisneikas nedviprasmiškai rėkia, kad viskas, ką aplinkui matome – tik grubi iliuzija. Iš tiesų kiekvienas šlia mūsų esantis objektas yra ne kas kita, o savotiška apgaulė, kurią mūsų kūnas savo juslėmis priima kaip vyraujančią neorganiką. Tik augalai, gyvūnai ir įvairūs mikroorganizmai – išimtys šioje painioje sistemoje...

- Fu, na ir nesąmonė! Ir kaipgi toks rimtas portalas gali skleisti tokią ereziją? - susiraukė skaitmeninių sistemų inžinierius Ernestas Viljamsas. Jo veido išraiška akivaizdžiai atspindėjo pirminę reakciją perskaičius keistoko straipsnio santrauką. Bet jis nieko nepasakė, tik mintyse iškoneveikė sensacijų gaudytojus, kurie gundo pasaulį štai tokiomis nesąmonėmis. Inžinierius nebeskaitė tolimesnių išvedžiojimų, tik dėbtelėjo į komentarų skiltį, kur paprasti lankytojai aikčiojo, įsitikinę, kad nuo šiol mokslas apsivertė aukštyn kojom. Tuo tarpu Ernesto kolega Faustas Gausas sėdėjo kaip ir anksčiau: tikrino klaidas oro stebėjimo programoje. Jis tik vyptelėjo:
- Erni, ką ten atradai? Atrodo, kad naujienų portalas tavęs nepradžiugino.
- Maniau kad ten artėjančios balandžio pirmosios pokštas, - atsiliepė šis.
- O man pasisekė. Trisdešimt antroje eilutėje iš tikrųjų buvo dvi klaidos. Pataisiau. Netrukus patikrinsiu ar viskas veikia.
- Gera naujiena. Aš buvau įsitikinęs, kad bėda slypėjo visai kitur.
- Viskas paprasčiau. – patikino Viljamsas, - jei problema tik komandinėj eilutėj,  manyčiau po dešimties dienų jau gersim šampaną.
- Jei ne paslaptis, ką ten perskaitei? Mačiau tave tokį įniršusį... – pasidomėjo kolega.
- Pasaulį  sudaro mėsa! Štai ką perskaičiau.
- Tas veikėjas, kuris taip parašė, turbūt prisirūkė...
- Nepanašu. Portalas rimtas ir jame, atrodo, nededa bet ko. – atsakė inžinierius.

Antrą dieną sensacingą naujieną pasičiupo ir kitos svetainės ir vienas žinių kanalas. Ratas įsisuko. Gatvėje ir per televiziją vien tik apie tai tik tai visi, kas netingėjo,  ir teskalambijo. Keista buvo matyti, kad įprastinė fizika griūna kaip kortų namelis. Šiuolaikinis mokslas vos per vieną naktį pasidarė nebemadingas. Visi suskubo ieškoti anksčiau nežymaus mokslininko veikalų. Deja, knygynai buvo tušti, o universitetai gynėsi M. Bisneiko, apšaukę jį šarlatanu. Vienas anonimas netrukus iš kažkur ištraukė atradėjo kapitalinį veikalą „Mus supantis pasaulis“, kurį nepatingėjo nuskenuoti ir patalpinti kažkuriame nežymiame mainų serveryje. Dabar kiekvienas norintis galėjo pasiskaityti šią tyrinėtojo  teoriją. Viljamsas su savo bendradarbiu smalsumo vedini, pertraukėlės metu gurkšnodami kavą, garsiai skaitė tekstą:
„...Mes iš tiesų gyvename savotiškoje matricoje. Pasaulis yra tik iliuzija. Iš tiesų mus supa visai kitokia materija. Ne veltui kai kurių mokslininkų iškeltose hipotezėse teigiama, kad pasaulis yra gyvas organizmas. Taipogi  ir vienas kitas fantastas savo istorijose ne kartą pamėgino aprašyti pasaulį, kuris visas - gyvas sutvėrimas. Savo kuklioje kolekcijoje turiu ne vieną įstabų kūrinį, kuriame žinomi ir menkiau girdėti rašytojai aprašo visai kitokį supratimą apie juos supančią aplinką...“
- Pagal šią teoriją man atrodo, kad gyvename išeinamojoje žarnoje, o patys esame tiktai dvokiančios fekalijos, - išsišiepė Faustas, skaitydamas kapitalinio veikalo skyrių „Veidrodžio efektas arba iliuzionistas“.
- O man atrodo, kad esame sudėtinė sriubos dalis – Visatos burokėliai. – pareiškė Viljamsas. – Einu paieškosiu morkyčių.
- Morkyčių neprireiks, - surimtėjo Faustas. – gavau žinutę, kad nebeturime laiko. Po penkių dienų turime baigti projektą.
Ernestas nustebęs žvilgterėjo į kolegos kompiuterį. Ekrane - ką tik iš hidrometeorologijos tarnybos gautas laiškas. Kažkoks veikėjas ragino pasiskubinti, nes kardinaliai keičiasi planai.
- Su grafika susitvarkysi? – pasidomėjo inžinierius?
- Apmatus jau turiu. Pasėdėsiu. Tikiuosi sinoptikams per tą laiką, kol dirbsiu, vėl neapsivers visi planai ir neragins manęs kurti žarnyno slėgio matuoklės...
- Reikia tikėtis, kad ne, - pajuokavo Viljamsas, - o jei kas nors keisis, turėsi iš naujo kurti kokią nors organinių dujų fiksavimo programą.
- Apie tokias dujas neturiu nė žalio supratimo, - prisipažino programuotojas.

Po pietų sostinėje kilo riaušės. Nerimo fizikai ir chemikai. Juos palaikė astrofizikai ir astronomai. Prie senojo universiteto būriavosi nemenka grupė studentų, kurie ragino tos mokymo įstaigos vadovybę grąžinti už mokslą sumokėtus pinigus. Jaunimas pasijuto apgautas, nes buvo įsitikinęs, kad rektoratas senokai slėpė visą tiesą, susitaręs su visais kitais universitetais, o dėstytojai visi kaip vienas dėsto vien tik melą.
Kiti, kurie nebuvo tiesiogiai susiję su jokiais mokslais, buvo įsitikinę, kad iš visko yra išpūstas didžiulis burbulas, reikalas pernelyg sureikšmintas. Bet labiausiai susirūpino visos tikslių mokslų institucijos, kurios buvo suinteresuotos, kad studentų neramumus kas nors kuo greičiau užgesintų, o Bisneiką  galų gale užčiauptų. Tokias mintis skleidė rimtai nusiteikę tų švietimo įstaigų atstovai, kurie nesistengė ką nors vynioti į vatą. Štai, ką pasakė rektorius A. Hogendalis spaudos konferencijos atidarymo metu:

- Tas tūlas Markas Bisneikas – tikras šarlataniškumo įsikūnijimas ir supuvusios visuomenės evoliucijos rezultatas! Pasaulyje, kur leidžiama viskas, nebeliko jokių vertybių. Netgi mokslas staiga atsidūrė tiesiog šiukšliadėžėj.
– O jūs skaitėte bent vieną šito mokslininko veikalą?
-  Gaišti laiką šarlatano skaitiniams? Nė už ką! Toje knygoje – pasaka, kuria dabar daugelis tiki labiau už eilinio horoskopo spėlionemis. Pamanykit, naujo pasaulio atradėjas! Aš netikiu nė vienu to nesveiko mastytojo žodžiu! Geriau jau imsiuos traukti arijas priešais parlamentą.
- Kokia jūsų nuomonė apie šiuolaikinio mokslo ateitį?
- Kai visuomenė ima toleruoti bet kokį melą ir jį netgi šlovinti, sistemingam mokslui nebelieka vietos! Nuo šiol bus tik iliuzijų pseudomokslas, kurio studentus mokins visi netingintys cirkininkai.
- Ką galite palinkėti žmonėms, kurie dar visai neseniai manė, kad vienintelis teisingas mokslas yra tas, kuris skelbiamas iš universitetų ir koledžų tribūnų, o dabar nebežino kokia tiesa tikėti?
- Nepasimesti gausybėje ir rinktis ne vienadienes vertybes.
- Ačiū jums už interviu.

Penktadienis. Artinosi darbo pabaiga. Faustas vis dar krapštėsi su programos grafiniu vaizdu. Jo bendradarbis  Ernestas tvarkė susikaupusius dokumentus. Baigdamas reikalą netikėtai atsivertė žiniasklaidos skiltį, užmetęs akį į naujienų žinutes. Kai kurios antraštės buvo grėsmingos, o kitos paprasčiausiai – rėksmingos:
„Studentai suimti. Universiteto vadovybė kolaboruoja su policija.“
„Enciklopedijų institutas laikinai sustabdo darbą“
„Vyrai renkasi kovą! Mokslų akademijos dėstytojai ėmėsi ryžtingų žingsnių prieš bet kokias mokslo erezijas“
Buvo ir kitokių straipsnių, šį kartą adresuotų išgarsėjusiam atradėjui:
„Markas Bisneikas surengė pirmą susitikimą su žiniasklaidos atstovais“
„M. Bisneikas teigia neketinantis griauti mokslo. Jo atradimai jį tik reformuoja, nurodo jo vystymosi gaires.“
„Naujoji fizika ir chemija pagal Bisneiką virsta į megabiologiją, o astronomija transformuosis į Visatos anatomiją“
Viljamso skaitinius netikėtai nutraukė telefoninis skambutis. Inžinierius čiupo mobilaus telefono ragelį ir šiek tiek suirzęs atsiliepė:
- Klausau.
Iš anapus pasigirdo pavargusio vyriškio balsas:
- Jus trukdo Danielis Hertas iš hidrometeorologijos tarnybos. Norėjau paklausti kada bus užbaigta naujoji jūsų programa. Mūsų šefas spaudžia, nori sužinoti kada atnaujinsim stotyse programinę įrangą.
Ernestas paaiškino:
- Programos branduolys jau užbaigtas. Dabar darbuojamės tik su grafiniu apvalkalu. Jei terminas jus itin spaudžia, galutinio produkto negalėsime atidžiai testuoti. Tam visiškai nelieka laiko, nes viską gerokai paankstinote.
- Suprantu, pone, tačiau ne nuo manęs viskas priklauso. Netgi ne mūsų šefas nusprendė skubintis. Viską sprendžia visai kiti bosai.
- Dėl viso to mūsų kompanija anksčiau visiškai nebuvo informuota, - paaiškino Viljamsas, -  Manau, turėsite kol kas padirbėti su senomis sistemomis, jeigu norite turėti kokybišką ir patikimą produktą už sutartą kainą.  Dėl šių problemų tikrai nesijaučiame kalti..
- Supratau. Gaila, kad neįmanoma nieko paspartinti. Vadovybę turėsiu nuliūdinti...
- Nieko negaliu padėti, gerbiamasis, juolab, kad sutartyje buvo numatytas laikas iki šių metų balandžio septintosios. O dabar tik kovo dvidešimt septinta. Iki oficialaus programos starto – vienuolika dienų, o su testais skirtuoju laiku – dvi su pusė savaitės.
- Aišku, - atsakė pašnekovas.
- Linkiu bosui nusiraminti. Jam paaiškink, kad programinė įranga vis dar kuriama ir bus ne anksčiau kaip minėtą balandžio septintą.
- Ir vis dėlto, argi neįmanoma pagreitinti?
- Nenorime nekokybiško rezultato. Tik dėl to. Čia ne eilinis „tetris“, kurį sukurti vieni niekai.
- Geros jums dienos, - baigė nepažystamasis Hartas.
- Gero savaitgalio, - atsisveikino Ernestas ir nutraukė signalą. Netrukus jis vėl sugrįžo prie savo dokumentų. Darbas buvo beveik baigtas. Prireikė išsiųsti tik vieną laišką. Paskutinės naujienos inžinierių vis dėlto paskatino skubėti namo, juolab, kad buvo penktadienis...

Šeštadienis. Tikrai geras rytas palikti visus rūpesčius. Ernestas džiaugėsi galįs skirti laiko vien sau. Tiesa, dalį laiko prarijo sėdėjimas prie kompiuterio. Inžinierius Viljamsas vis dar tebesekė Bisneiko skandalą. Šį kartą naujienų svetainės klykė:
„Profesorius Kernelis buvo atleistas!“. „Kolegijose nebedėstoma fizika ir chemija!“, „Garsusis mokslininkas ir jo pasekėjų komanda tiesia rankas į senuosius universitetus ir hidrometeorologijos tarnybas“...
Perskaitęs vien tik straipsnių antraštes ir santraukas, Ernestas pasitikrino savo elektroninį paštą. Be krūvos reklaminių šiukšlių rado laišką, kuris jį pribloškė:

„Pone Ernestai Viljamsai,
Jus trukdau, nes aplinkybės būtent taip susiklostė, kad šis laiškas tiesiog neišvengiamas. Kadangi vakar po pietų nepanorote paskubinti projekto (Jūsų motyvaciją puikiai suprantu), visgi nusprendėme imtis kardinaliai rimtų veiksmų. Mes perkame jūsų produktą, tokį, koks bus ateinančio pirmadienio vakare. Jis gali būti ir netestuotas. Mes radome savanorių, kurie per keturias dienas atliks likusius grafikos ir testavimo darbus, juolab, kad nusprendėme šiek tiek keisti matavimo parametrus, kadangi daug kas iš esmės keičiasi. Už Jūsų kuriamą produktą ketiname sumokėti 70%  sutartos sumos. Priedų, kuriuos buvome pažadėję mokėti už papildomus testavimus, negalėsime skirti, nes darbai nebus atlikti. Taip nutiko, nes keičiasi trečia ir septinta sutarties, kurią buvome sudarę, sąlygos. Tai nereiškia, kad jūs dirbote blogai ir nekokybiškai. Jums paprasčiausiai nepakako lankstumo ir pakankamos spartos. Numatytoji suma bus  pervesta į Jūsų firmos sąskaitą pirmadienį po pietų. Konkrečias detales, manyčiau, suderinsime pirmadienį.

Pagarbiai, Ferjansas Grūnas“

Perskaitęs šitą netikėtą laišką, Ernestas čiupo telefoną ir surinko bendradarbio numerį. Iš karto apsidžiaugė, kad kolega tučtuojau atsiliepė:
- Sveikas.
- Labas. Neprižadinau?
- Ne. Išgėręs kavą žiūrėjau teliką. Ką tik pamačiau laidą su garsiuoju Bisneiku.
- Per kokį kanalą?
- Trečią. Tas docentas postringauja apie Visatą – kosminį organizmą. Matau, studijoje daug jo teorijos gerbėjų prisirinkę.
- To ir buvo galima tikėtis. Žmonės visiškai pakvaišo. Atrodo, lyg tas mokslinčius būtų dievas, išspręsiantis kiekvieno mirtingojo problemas. Man jau darosi koktu nuo tokių dalykų. Kelias dienas – vien tik apie tai vapa visi laikraščiai ir televizija. Ką nors naujo Bisneikas nepaskelbė?
- Jo žinioje visos šalies hidrometeorologijos stotys. Šitas ponas imasi ypatingo projekto. Net mūsų firma į tai buvo įvelta.
- Nejaugi? – nustebo inžinierius.
- Mes buvome paminėti laidoje.
- O aš turiu tave nuliūdinti. Tie meteorologai mūsų paslaugų ką tik atsisakė.
- Kodėl? – suglumo Faustas.
- Per lėtai dirbome. Buvome nelankstūs ir labai nespartūs.
- Vadinasi, mūsų darbas nuėjo šuniui ant uodegos?
- Už darbą gausime šiek tiek daugiau už du trečdalius sutartyje numatytos sumos. Pirmadienį turime atiduoti programą net ir netestuotą...
Paskui Viljamsas smulkiai papasakojo apie gautą laišką ir jį nepatingėjo pakomentuoti. Programuotojui Faustui nuotaika kaip mat persimainė:
- Sukčiai! Tikri sukčiai! Nieko nedarysiu su tuo grafikos apvalkalu. Tegu jie patys krapštosi. Siūlau pirmadienio rytą jiems perduoti nebaigtą programą su redagavimui reikalingais kodais. O dabar, manyčiau, mums laikas eiti alaus...
- Neskubėk dar... – pamėgino raminti kolega, – Kiek tau liko laiko užbaigti darbą?
- Net dirbant kiaurą savaitgalį niekaip nebūčiau spėjęs visko padaryti. Netgi dviese nebūtume visko atlikę... plušdami apvalią parą.
- Nelabai kas. Nemalonu išgirsti, kad televizininkai įvėlė mus į kažkokio pamišėlio miglotą projektą, nors realiai nieko jo adresu nedarome.
- O man atrodo, kad pats Bisneikas sugalvojo savo planus paspartinti, švariai atsikratydamas mūsų.
- Teisingai sakai, - nuliūdo Ernestas, –  Tikrai tavo tiesa...
Pokalbis greitai nutrūko. Viljamsas smalsumo skatinamas įjungė televizorių. Septyni kanalai iš keturiolikos tik ir čiauškėjo apie mokslo perversmą, kurį padarė vienas žmogus. Ketvirtasis kanalas pasakojo apie Ernesto Viljamso firmelę, kuri viešumon pateikta kaip progreso stabdis. Inžinierius jautėsi įskaudintas tokios netiesos. Jis visiškai nesitikėjo būsiąs įtrauktas į tokią aferą, kurią užvirė nežinomieji.
Tos laidos metu sinoptikai kalbėjo varijuodami keistais terminais. Ne kartą buvo minima oro organika, Žemės super organizmas, Saulės sistemos ląstelė arba Paukščių Tako Ameboidas. Laidai įpusėjus, studijoje susirinkusieji sušurmuliavo. Kameros, rodančios vaizdą, nukrypo į žiūrovų pusę. Ten grūdosi apsauginiai ir ginkluota policija. Kažkoks pareigūnas liepė niekam nesipriešinti ir laikytis rimties. Grupė uniformuotų vyrų artinosi prie Marko Bisneiko, kuris į besiartinančius žvelgė pilnomis nuostabos ir išgąsčio akimis. Eteryje pasigirdo:
- Tai neteisinga! Tai nedemokratiška!
Docentas buvo suimtas. Jo suėmimo procesą nufilmavo drąsus operatorius. Bet ir jo darbą nutraukė keli ginkluoti neuniformuoti atėjūnai. Niekas nežinojo tokių permainų priežasties.
Po kelių minučių laidos laiku eteryje vaizdas sumirguliavo ir viskas išnyko. Tuo momentu Ernesto bute pasigirdo durų skambutis. Nuskubėjęs pasižiūrėjo pro okuliarą. Laiptinėje stoviniavo pora policininkų. Jie tučtuojau ragino atidaryti duris...

Pasauliu vilnijo netikėtos žinios. Naujienos viena už kitą buvo permainingesnės. Internetas mirgėte mirgėjo rėksmingomis antraštėmis:
„Pseudomokslininkas M. Bisneikas suimtas televizijos laidos metu“
„M. Bisneiko suėmimas – naujojo mokslo mirtis?“
„Į  Bisneiko bylą netiesiogiai  įveltos penkios organizacijos ir jų nariai“,
„Docentas sukūrė falsifikaciją, kurios dėka ketino išstumti mokslą“
„Pasaulio mėsa vėl virto negyva neorganika. Naujojo mokslo pasekėjai liko ant ledo“...
Tuo tarpu Ernestas Viljamsas sėdėjo drėgnoje kameroje. Šalia jo buvo jo kolega, kuris nusiminęs tyrinėjo sieną ant kurios buvo nenaujas užrašas:
„Ne viskas, ką dėsto profesoriai ir docentai yra mokslas...
Ne viską, ką daro policininkai yra teisingumas“
Tokioje vietoje regėti tokius sakinius buvo labiau nei netikėta. Juk šalimais jos puikavosi riebūs keiksmažodžiai į kuriuos skaitmeninių sistemų specialistai nenorėjo kreipti dėmesio...
Ernestas jautėsi apgautas. Hidrometeorologai, anot jo, Bisneiko dėka įvėlė rimtus programuotojus į nusikalstamą aferą. Tik oficialūs sutarties dokumentai galėjo padėti išlipti iš tos kebeknės. Tačiau juos paviešinti nebuvo kam. Pareigūnai tikriausiai dirbo išvien su akademikais, kurie sako, kad pasaulio pagrindą sudaro tik neorganiniai elementai.
Abiems programuotojams grėsė ilgi nelaisvės metai. Tik netikėtai atsilapojusios kameros durys viską pakeitė:
- Ernestai Viljamsai ir Faustai Gausai, prašom išeiti iš kameros. Nuo šiol esate laisvi. Atsiprašom už tarnybines klaidas...

Ernestas nustebo, kad vėl eina laisvas planetos paviršiumi, kurį nesudaro mėsa. O juk beveik įtikėjo ta keista Marko Bisneiko teorija, sukrėtusia visą pasaulį...