Jos puoštis nemėgo, tik kartais
Subanguodavo vėju plaukus per atlaidus
Ir skruostus padažydavo raustančiu vakaru,
Kai lūpos dėliojo pabėgusias giesmes mojavines
Ir žodžius savajam, labiau aistriai nei švelniai...
O kaip mokėjo jos juoktis...
Kad ir išaisuotos iš motinų greitai
Su visu kukliu savo kraičiu mergautiniu.
Aidėjo net rudeniu ir darbais paskutiniais
Apsunkus moliakalnių žemė,
Ta, kur pėdos paliko, savo vargą bebraidant.
Mylėt jos mokėjo, prisėst šalia ir patylėti, kai reikia.
Kad ir kaip krūtine sopulių vabalaitis bėgiojo dėl savo,
Pasiklydusio ar šiaip lietum naktiniu pro šalį praeinančio.
Nužengusios iš senų nuotraukų albumų, prisiminimų,
Gražios savaime, kvepiančios namais ir violetu alyvų.
Išblukusių kartūno suknelių madonos,
Su murzinais ir strazdanotais kūdikiais ant rankų...
Šiltuose kerčių šešėliuose laimina tuos,
Kurie pasiliko eiti jų kelią.