Sukesiu ratai sijojo pilkumą auksuotą,
Lūpomis degė miškingas dangaus pakraštys.
Tolimo laiko griuvėsių sutemusiam soste
Blyksi skaudžių praradimo gelsva pilnatis.

Barška toks šiltas ąsočio padėtas rudumas,
Srovelė balta po stiklinėm nutįsusia juosta.
Rodės, kad kiemą ir kamino kvepiantį dūmą
Balsas išsirpusiu liūdesiu švelniai nuklosto.

Kelias vyniojo ganyklas sukepusias saulėj
Sunkūs bidonai su vandeniu šulinio šalto,
Karvė lyg vaikas maitinta iš virpančios saujos,
Leisdavo duoną su pienu nuo stalo prie lūpų pakelti.

Ir laukas dar dvelkė išmėtyto mėšlo krūvelėm –
Paskleisti, suarti, juk bulvę reikės pasodinti.
Pasaulio darna į ligoninės lova keistai įsivėlė,
Tik pulsas prigesęs dar plukdė įaudrintą mintį.

Ir sutemų blyksniai už miško iš debesio aukso,
Ir dviračio ragas nuo pieno sunkumo pasviręs,
Į viltį užgęstančią liko kaip drobėj įaustas,
Su lovon nukritusiu stinguliu merdinčiu vyru.