Pavasaris. Kvėpuoju. Šilta. Jaučiu kaip saulės spinduliai glaudžiasi prie skruosto, kaip vėjas glosto mano plaukus. Vis dar stebiu jo tolstančią nugarą. Žiūriu ir širdyje tyliai prašau - apsisuk. Bent minutei, bet sekundei, tiesiog apsisuk. Tačiau neapsisuka, nepasižiūri į mane paskutinį kartą ir dingsta už horizonto.
Vis dar stoviu ir laukiu. Sugrįžk, sugrįžk, sugrįžk.
Mano pėdos mažos. Dvejos kojos į vieną pusę, tačiau tik vienos kelyje atgal. Grįžtu tuo pačiu takeliu, kuriuo atėjom. Dėlioju kojas į jo per didelius pėdsakus. Įsivaizduoju kaip laikom vienas kitą už rankų ir kaip jis gaudo mane. Kaip juokiamės, kaip priglaudžiu pavargusią galvą prie jo krūtinės. Kaip jo lūpos priglunda prie mano viršugalvio.
Apsisuk, sugrįžk, neišeik. Nesvarbu nei karas, nei skausmas, niekas nesvarbu. Bėgu, vejuosi, vėl matau jo nugarą, vis bėgu, bėgu. Jis sustoja, nustebusi sustoju ir aš. Lėtai apsisuka. Ilgai žiūri į mane, o tada sugrįžta. Eina iš lėto, pamažu. Suspaudžia mane savo glėbyje. Bučiuoja mano susitaršiusius plaukus.
Gulim abu po ąžuolu, saulė dar aukštai. Jaučiuosi tokia pavargusi, kad nė pati nepajuntu, kaip užmiegu. Mieguose glaudžiuosi artyn jo, spaudžiuosi kuo arčiau prie besikilnojančios krūtinės, tačiau jos nerandu. Išsigandusi atsimerkiu - saulė jau leidžiasi. Šalimais  guli keletas žibuoklių. O jo jau nėra.
Dar bėgu tolyn paskui jį, tačiau jau nebėra. Apsisuku. Sugrįžtu. Namai tokie šalti. Mama pakelia akis nuo mezginio. Stoviu tarpdury ir žiūriu tuščiom akim į tą kojinę ant mamos virbalų. Prieš išeinant bučiavo jį skruostan ir sakė, kad kol grįš iš karo, užbaigsianti ne tik kojines, bet ir megztinį jam numegsianti.
Kantriai šluoju grindis. Nuvalau stalą ir nakčiai įkuriu židinį. Lauke, po per pusę perskeltu mėnuliu, prausiu veidą ir rankas. Prisemiu iš šulinio vandens - nakčiai. Jeigu troškulys užeitų. Paskui guluosi į lovą, šalimais jau seniai užmigusi sesuo.
Horizonto linija tokia tamsi. Nugaros jau nematyti. Vėjas nurimęs, saulės jau nėra. Šalta. Kvėpuoju. O širdyje žiema.