4.

* * *

Vadovas vartė lapą, kuriame buvo sąrašas:

Benas Finetas
Sagua Gorako
Derekas Orago
Hatas Arvelis
Sergiejus Pustovskis
Džitas Marselis
Erikas Tuanas — sužeistas
Vladas Norgėla
Lamas Juderis — sužeistas
Karlas Frajus
Antuanas Pježė
Magoris Litis
Maris Tobijus — sužeistas
Vladas Nargutas

Žemiau jų buvo parašytos ir pabrauktos nesančiųjų pavardės, prie kurių kapitonas pripiešė kryželius.
Sąrašo pabaigoje — ekspedicijos išdavikų vardai, kurie buvo paryškinti pieštuku. Viską pastebėjo Sagua įsūnis, kuris, net ir sukrėstas kruvinų dienos įvykių, vis dėlto greitai atgavo smalsumo ir judrumo dovaną:
— Ką veikiate, kapitone?
— Nieko rimto, vaikine, — lakoniškai šiam atsakė Finetas.
— Keista. O kaipgi galima nieko neveikti? — nusistebėjo Orago.
— Teisybę sakant... aš... mąstau, — nebeišsisuko Benas.
— Žiūrėdamas į tą prirašytą lapą? — pasidomėjo vaikis.
— Žinoma, — palinksėjo galvą kapitonas, — Ir iš lapo gali rastis minčių.
— Geriau man papasakok kokią nors keistą negirdėtą istoriją, — Derekas nesidrovėjo paprašyti.
Finetas netikėtai sutiko:
— Galiu, tik apie ką?
— Na, kad ir apie Fenų žygį. Apie juos kažkada žadėjai papasakoti, — priminė Sagua įsūnis.
— Ak, vaike, tai tik pasaka. Gal tik truputis realybės...
Netikėtai prie jų dviejų prisiartino Sagua ir įsiterpė savo pakankamai švelniu, tačiau vyrišku balsu:
— Apie kokius fenus čia kalbate?
— Tai paprasčiausia legenda, kurią sukūrė gal dvidešimtame, bet tikriausiai gerokai vėlesniais amžiais, kuomet pasaulyje būta visokiausių fantastų klubų, — nesidrovėjo paaiškinti Finetas.
— Tu jais netiki? — nekantravo paklausti Derekas.
— Vadas neprivalo viskuo tikėti, — Sagua pamėgino atsakyti už vadą.
— O jeigu tai tiesa? — nenurimo Orago.
— Na, verčiau baikim nesutarimus, — nuramino vadovas, — papasakosiu.
Vaikinas susidomėjęs klausėsi, kaip prieš daugelį amžių išgalvotų, fantastinių istorijų mėgėjai surengė žygį į pirmąjį Žemės planetoje įkurtą reguliarių skrydžių kosmodromą ir netgi ketino išskristi į Jupiterį. Jaunimas buvo entuziastingas ir tiesiog užsidegęs pasiekti norimą tikslą. Tais laikais tik specialiai pasiruošę astronautai turėjo teisę keliauti į kosmosą. Fantastai nebuvo iš tokių. Tačiau jiems pavyko prasmukti į erdvėlaivį ir netgi išskristi. Netrukus kilo tikras skandalas, kuris susilaukė nemenko atgarsio tiek pačių fantastikos mėgėjų judėjime, tiek ir žiniasklaidoje. Drąsuolių poelgis buvo įvertintas itin neigiamai. Nieko blogo netroškę fenai, kaip anuomet buvo vadinami fantastiką mėgę mėgėjai, buvo išsiųsti atgal į Žemę, šio rizikingo sumanymo organizatoriai nubausti. Fantastų poelgis įvertintas kaip teroristinis, nors šio žygio metu nebuvo panaudoti jokie ginklai — viskas įvyko taikiai, be pasikėsinimo į kieno nors gyvybę, o kosminis laivas nebuvo pagrobtas...
Po to visi Žemės kosmodromai pradėti skrupulingai tikrinti, sustiprinta jų apsauga. Kai kurie kosminių skrydžių centrai buvo nedelsiant sukarinti ir dėl to kai kuriose bendruomenėse kilo nepasitenkinimas. Situacija pakito tik tuomet, kai pasikeitė skrydžių į kosmosą taisyklės ir patobulinus kosminius laivus, o patys skrydžiai tapo įprasti kaip išvyka autobusu...
— Keista, kad buvo laikai, kai ne visi norintys galėdavo keliauti į kitas planetas, — labai stebėjosi Derekas.
— Buvo, — patvirtino Finetas, — iš pradžių tikrai sunku buvo išskristi į kosmosą.

* * *

Vakarop, jiems lėtai tebejojant Garelio link, prapliupo smarkus lietus. Dideli vandens lašai buvo vėsūs ir tiško iš apsiniaukusio ir patamsėjusio it švinas dangaus. Taip prasidėjo liūčių sezonas.
— Jau užsivedė, — liūdnu balsu ištarė Maris Tobijus, sužalota, bet aptvarstyta ranka, laikantis arklio vadeles.
— Taip, mes nuo šiol mirksime, — jam pritarė greta jojęs Hatas Arvelis.
Bet šis pusamžis vyriškis nuramino:
— Greitai turėsim sustoti. Nuo vandens mus apsaugos palapinės.
Netoliese pašnekovų buvo Sagua Gorako. Jis paspartino savojo arklio žinginę, nes panoro pasikalbėti.
— Apie ką žodžiuojat?
— Tik apie lietų, — paaiškino Hatas.
— Pasikeitė oras. Nemalonu mirkti, — porino jam Maris.
— Čia tai niekis. Prisiminkit, kas buvo šiandien ir pagalvokit apie dienas, kai bus sunkiau. Nuo lietaus apsisaugoti nėra sunku, kai vilkite apsiaustus. Blogiau, kai kelionę apkartina patys žmonės. Na, būna atvejų, kai kenkia gyvoji gamta. Džiaukitės, kad nėra mašalų ir moskitų. Tuomet vienintelis užsiėmimas — kova su įkyriais parazitais. Todėl nebijokit vandens...
— Nebijom, — ištarė Hatas.
— Suprantu, kad oras — ne didžiausia bėda, — paporino šiam Maris.
— Gerai, kad neprarandat vilties. Gyvenime būna žymiai daugiau nepatogumų. Pakankamai jų ir pačiam Žmogiškumo forte. Prisiminkit Beno žodžius: „Tik pragare yra gryna juoda spalva; o gamtoje absoliučios juodos nėra.“
— Tai tiesa...
Finetas prapliupus lietui su nieko nekalbėjo. Buvo matyti, kad kapitonas susirūpinęs ir pasinėręs į savo mintis. Bet taip atrodė tik iš pirmo žvilgsnio. Finetas staiga sušuko:
— Sustosime čia!
Būrelis sveikųjų ir sužeistieji palindo po plačiašakiu, tankią lapiją išskleidusiu medžiu gigantu. Jis buvo iš tiesų nebloga priedanga nuo lietaus ir netgi vėjo. Vyrai nušoko nuo arklių ir apsižvalgė.
Tuo metu gerokai sutemo, brendo naktis. Nelaukdami gilių sutemų, keliauninkai nusprendė čia įkurti stovyklavietę. Tuo metu smalsuolis Derekas, tyrinėdamas vietovę, netikėtai suriko:
— Žiūrėkit, ką aš radau!
Sagua įsūnis pirštu parodė į storakamienį medį, kurio rauplėtoje žievėje buvo įrėžti keturi nesuprantami, niekur neregėti ženklai. Netrukus keliautojai apspito Orago, paskui sužiuro į lapuočio kamieną, kuriame buvo neseniai įpjauti hieroglifai.
Ant žievės iš tiesų įrėžti keisti simboliai, kurių nepajėgė kas nors iššifruoti. Po nesuprantamais ženklais buvo įrėžti du lotyniški inicialai: E ir B. Benas iš karto surado teisingą atsakymą:
— Tai Ernato Brakveno palikti simboliai! Aš tuo neabejoju.
Bet po trumputės pauzės jis sau garsiai uždavė klausimą:
— Bet kam jie čia? Kokiu tikslu jis juos paliko? Negi tas vienuolis jautė, kad artinasi mirtis ir apie ją mums paliko užuominas?
Deja, liko tik spėlionės, nors raktas turi kažkur būti. Bet tikriausiai tuo raktu turėjo tapti gelbėjimo ekspedicijos baigiamasis akcentas — kelionės pabaiga.
— Mes nukeliausim į Morelį. Ten rasim visus atsakymus, — vadovas atsakė sau ir kitiems, o pats dėl visa ko tiksliai perpiešė pieštuku visus nesuprantamus simbolius ir lape pažymėjo tikslias koordinates, nurodydamas ir pasaulio šalių kryptis. Baigęs darbą kapitonas perlenkė lapą ir įsidėjo į savo neperšlampamą kuprinę.
Tuo metu keliautojai nudenginėjo nuo arklių balnakrepšius, nusimetė savo kuprines. Nereikėjo nieko raginti kurti laužą ir statyti palapinių. Vyrų komanda netrukus ėmėsi darbo. Ekspedicijos nariai troško tik ramaus ir sauso poilsio, šilto ir sotaus maisto, todėl pasiskubino padaryti visus įprastus darbus.

* * *
Visą vakarą be perstojo lijo. Oras buvo sunkus ir persismelkęs drėgmės, netrukus pasidarė šalta. Net laužas liepsnojo vangiai, stipriai rūkdamas. Tačiau vyrai suspėjo pasišildyti konservuotą davinį ir išsivirti skanios arbatos. Tik ruošiantis miegui laužas nuo drėgmės užgeso. Artėjo vidurnaktis. Šiluma apleido stovyklą. Tik palapinėse dar buvo jaukiau. Tačiau, nepaisant to, dauguma prabudo sloguodami. Lamas Juderis nusikeikė:
— To betrūko, kad pasigaučiau snarglį!
— Nuo slogos neturime jokių vaistų, — konstatavo faktą Pustovskis, bet gamtoje yra begalė įvairių priemonių, — nuramino medikas.
Ispanas Gorako prabudęs paragino:
— Gana kirmyti. Sloga — tik menkas mažmožis.
— Laikas keltis, — nuaidėjo gretimoje palapinėje Vlado Norgėlos balsas. — Jau rytas.
Kai daugelis lindo iš palapinių, Karlas Frajus jau ruošė pusryčius. Laužas, nors ir nenoriai, tačiau jau liepsnojo, virš jo kaito vanduo kavai ir arbatai. Karlas visiems skelbėsi, radęs neblogo geriamo vandens, kuris tekėjo iš netoliese trykštančios versmės.
Frajus pusryčius paruošė iš tiesų neblogus. Tik baigus kramsnoti paskutiniuosius kąsnius iš netoliese besistiebiančių krūmynų išvirto neapibrėžtų formų pavidalas, primenąs nariuotą storą vamzdį grubiai užkamšytais galais. Padaras rangėsi kaip kirminas, bet toks jis nebuvo. Ta dešimties metrų ilgio pabaisa buvo su ilgomis ir laibomis, tačiau tvirtomis ir energingomis kojomis, nesunkiai įveikusi krūmokšnių šakas ir lapiją.
Kažkas suriko:
— Hanomba! Atsargiai, vyrai, hanomba!
Šlykštus samaninės spalvos begalvis padaras trejomis letenų poromis skynėsi kelią žmonių link. Tai ji darė gana vikriai ir, atrodo, visai neketino staiga sustoti. Niekas nesuspėjo iššauti, kai siaubūnas čiupo porą dar vis netoli laužo sėdėjusių vis dar mieguistų keliautojų. Pastarieji net nesuspėjo rimtai pasipriešinti, kai atsidūrė prasivėrusiuose pabaisos žiomenyse, kurias paįvairino begalė smulkių ir aštrių dantų ir tuzinas smulkių gyvatiškų liežuvių. Vladas Norgėla mėgino padarą sušaudyti, tačiau suvargo su užsikirtusiu pistoletu. Tiesa, pora kulkų kliudė tą neprašytą monstrą, bet rimtesnės žalos šiam nepadarė. Tie šūviai pabaisos ne tik neatbaidė, bet tik įpykdė. Hanombos įniršis išaugo akimirksniu. Nurijusi rytmečio užkandą, pabaisa savo letenomis nirtulingai išlaužė ir išblaškė menkas krūmokšnių šakas. Pirmiausia kliuvo nieko dėtiems arkliams, kurie buvo pririšti prie nukarusių medžio milžino šakų. Tie vargšai gyvuliai buvo tiesiog sutraiškyti masyvaus siaubūno. Kiti arkliai ėmė kaip pašėlę blaškytis, norėdami pabėgti nuo gresiančio pavojaus. Keliautojai, turėję ginklus, ėmė pyškinti į nerimstantį padarą. Tik, pavaišinta porciją kulkų, pabaisa susmuko tiesiog ant sukrauto laužo gausiai kraujuodama žalsvais syvais ir pragariškai baubdama. Laužo ugnis kaip mat nuslopo. Vyrai, priblokšti susiklosčiusių įvykių, pamėgino susiorientuoti, ką toliau daryti. Finetas pamėgino aštria mačete perrėžti hanombos vidurius, tačiau, nepavykus to padaryti, tyliai nusikeikė:
— Pragaro išpera! Tikra velnio sėkla!
Sagua Gorako suskubo kapitoną nuraminti:
— Nieko taip nepadarysim, turim priimti viską, kaip yra. Prarytų vyrų niekaip nesusigražinsim. Džitas Marselis ir Erikas Tuanas į šį pasaulį nebesugrįš, net jei ir ištrauksi juos iš pabaisos vidurių.
Tuomet vėlgi iškilo klausimas: keliauti pirmyn ar jau pasukti atgal, į namus.
— Šiandien eisim pirmyn! Keliausim, — Vladas Norgėla ramino ir Beną, ir kitus. Pabaisa negali sulaikyti vienuolikos vyrų. Ar ne tiesa?
— Tikra tiesa, — liūdnu balsu tyliai pritarė Finetas.
Kapitonas viltį atgavo ne iš karto. Jis įniršęs apžiūrinėjo kovos lauką ir įvertino patirtus nuostolius. Labiausiai Beną prislėgė dviejų bendruomenės narių netektis. Jei žuvusius arklius galima kuo nors pakeisti, su žmonėmis to nepadarysi. Jis tai puikiai suprato:
— Šiandien vyks dar vienerios laidotuvės... Bet paskui... Kas dar norite keliauti?
Vis dėlto vykti norėjo visi. Suprato, kad palikti dingusiuosius be pagalbos — pats prasčiausias pasirinkimas.
Ramesnę dieną galėjo suteikti tik Dievas. Malda turėjo padėti neprarasti stiprybės.
Finetas, praskaidrintas bendrakelionių įkvėptų minčių, galiausiai pasakė:
— Eisime tolyn. Tik būtinai pasimelskim. Mažokai laiko paliekam Aukščiausiajam...

Bus dar.