3.

* * *

Naktis praslinko be įvykių. Tiesa, sutemus dangus apsitraukė tirštais debesimis. Jie buvo artėjančių liūčių sezono pranašas. Paryčiais oras šiek tiek atvėso, tačiau nebuvo šalta. Praaušus pirmas pakirdo Sagua. Jis įlindo į vado palapinę ir pasisveikino su neseniai atsikėlusiu, tačiau vis dar mieguistu kapitonu, kuris suzgribo glostyti susivėlusią žilsterėjusią ševeliūrą:
- Labas rytas.
- Sveikas. Kaip reikalai? – mieguistu balsu pasidomėjo.
- Doilis Arago... jo čia nėra, - nedrąsiai paaiškino Gorako.
- Kaipgi? – nepatikėjo Finetas, – Jis pabėgo, ar ką?!
- Nežinau, bet faktas, kad to tipo stovykloje nėra. Apžiūrinėjau visas palapines ir tuos vadinamus griuvėsius.
- Hm. Keista, kurgi jis galėjo prašapti? Daugiau niekas su juo nedingo? – pasiteiravo vadovas ir susimąstė.
Netrukus po to Finetas pakėlė visą stovyklą. Akimirksniu visa ekspedicija žinojo apie dingusį vedlį. Be to, paaiškėjo, kad nėra Džono Morgilio ir jo draugužio Indurio Finiko. Nebuvo ir poros arklių. Keista, bet prašapo ir kapitono eržilas. Laimė, kad vietoj jo liko paprastas arklys, kuriuo iki tol jojo kažkuris iš bėglių. Įvertinus situaciją, Pustovskis leptelėjo savo išvadą:
- Ta šutvė prieš mus ruošia pasalą, todėl, kapitone, verčiau nuo šiol būkime itin atsargūs.
Kapitonas tuoj paliepė visiems pasirūpinti ginklais, juos visada turėti šalia savęs ir laukti „visko, kas yra blogiausia“. Nedelsiant buvo išardytos palapinės, sukrauta visa manta, paruošti ryšuliai ir stebėtinai greitai pasiruošta kelionei. Beveik neliko laiko nei pusryčiams, nei maldai. Arkliai pagirdyti vėl buvo pakinkyti ir laukė kelionės. Finetas iš tiesų nesitikėjo tokių ekspedicijos eigos pokyčių. Stengdamasis išvengti nesutarimų ir nereikalingų tokiu metu ginčų, ramiai paragino visus joti.
Toliau keliauti teko pasitikint tik kompasu ir nepakankamai nauju žemėlapiu, kurį turėjo Finetas.
Paisydami atsargumo, vyrai keliavo pietryčių kryptimi, vengdami tankumynų. Ir, nors teritorija nebuvo detaliai ištirta, vis dėlto rizikavo vykdami šiuo maršrutu. Kapitonas čia niekad nebuvo keliavęs, tad negalėjo pasakyti, kas tyko kelyje. Keli ekspedicijos nariai nuolat žvalgėsi aplinkui, stebėdami ar niekas nesėlina. Be to, kas pusę valandos Benas Finetas reguliariai į užnugarį siuntė žvalgą, nors šis nieko svarbaus niekada nepranešdavo. Priešakį stebintys žvalgai pasakojo tik apie kelyje esančias kliūtis ir pastebėtus objektus.
Per pusdienį gelbėjimo ekspedicija įveikė daugiau kaip penkiasdešimt keturis kilometrus. Bet, nepaisant paspartinto keliavimo tempo, dauguma nesijautė labai pavargę, beveik niekas nesiskundė. Gerai jautėsi ir Gorako įvaikis. Jis jojo sparčiai, ne kartą aplenkdavo pagrindinę grupę, nekantravo pamatyti vis naujas vietas.
Per pietus visi apsistojo ant aukštokos kalvelės, nuo kurios atsivėrė gana plati vietovės panorama.
Priešakyje visi išvydo atvirą Gilantuveros kraštovaizdį: retmiškiais paįvairintą kalvotą lygumą. Upių aplinkui nesimatė. Nebuvo regėti ir pro žiūronus žemėlapiuose pažymėtos Garelos. Kapitonas nustebo nustatęs, kad iki jos liko dar daug kelio. Bet atstumą ekspedicija buvo pajėgi įveikti vos per vieną dieną – kelias nebuvo prastas, dar vis nesunkiai įveikiamas. Svarbiausia tik tai, kad keliaujant neprapliuptų lyti. Svarbi ir dvasinė ramybė, kurią, deja, nuolat trikdė mintys apie galimus persekiotojus.
Sustojus ir įsirengus laikiną stovyklavietę pietaudami daugelis šnekučiavosi. Tik Vladas Norgėla ir Džitas Marselis akylai stebėjo nuo kalvelės žvilgsniu aprėpiamą teritoriją. Tuo metu tarp Fineto ir vieno jaunyvo savanorio netikėtai užsimezgė pokalbis. Jaunuolis - ne anonimas. Visi gana neblogai pažino dvidešimt penkerių metų naujojo pasaulio gyventoją Magorį Litį - vidutinio ūgio, kiek žemėlesnį už Finetą, metisą, nors daugelį dalykų apie jį taip ir nebuvo pažinti. Paprastai Litis nebuvo nelabai šnekus, bet šį kartą jis ekspedicijos vadovo paklausė, kai šis vaikiną užkalbino:
- Tave domina iš kur pats esu?
- Taip, - patvirtino kapitonas.
- Nesu kuo nors išsiskiriantis. Mano senelis ilgai išdirbo Harviko genealogijos institute, kurio tikslas – tirti giminių medžius. Ta institucija ištyrė ne vieno asmens giminės istoriją. Tokiu būdu sužinojau ir apie savosios praeitį.
- Ir ką jie sužinojo? Įdomu būtų išgirsti tavo protėvių istoriją.
- Tyrinėtojai sakė, kad mano pavardė kilusi iš vieno seno indėniško, neseniai atrastos, bet kadaise mirusios tautos žodžio – magoe, reiškiančio vilką ir seniausią mano protėvį kjenietį, kurį vadino Magoe Čunu. Išvertus iš tos kalbos reiškia vilko dantis. Tas išnykusios genties vadas po savo mirties paliko du vaikus – Gua Čunu ir Magoe Menu. Pastarasis, europiečiams įsiveržus į genties žemes, misionierių buvo perkrikštytas į Džonu Magoriu... Žmogaus, matyt, būta iš tiesų apsukraus. Jis nebijojo palikti gimtąsias žemes, sako, kad po kelių metų išvyko į Europą, kur vertėsi kažkokiu odinių gaminių verslu. Šis mano tiesioginis proprosenelis, vedęs kažkokią italę, Milane susilaukė palikuonių: Mari, Rolį ir Demį. O šie - vaikus Editą, Nikolą, Leo ir Džeką. Tik Džekas turėjo vaiką – vieną palikuonį – Andre Magorą. Jis sėkmingai pergyveno dvidešimtą amžių. Pastarasis susilaukė palikuonių, kurie mirė kito amžiaus viduryje. Tik vienintelis Andži Magoris pratęsė giminės istoriją. Jo vaikai sulaukė pirmųjų kelionių į tolimąjį užžemį. Žymusis tyrinėtojas Elatas Magoris – Kventera yra garsiausia mano giminėje asmenybė, atradęs Marados ir Kvintedo pasaulius. Tiesa, turiu dar vieną protėvį, garsinusį Magorių giminę – inžinierių Aišą Magorį. Jis buvo mano prosenelio tėvas. Jis paliko po savęs Elaną – mano senelį. Pastarasis išaugino tris vaikus. Mano tėvas Tomas žuvo čia, mėgindamas sutramdyti laukinius verslininkus. Gal girdėjai apie Sulojos maištą?
Neišgirdęs iš Finėto atsakymo, Magoris tęsė:
- Tokia visa mano protėvių istorija. Tiesa, toli gražu ne viską paminėjau...
- Iš tiesų labai įdomus pasakojimas, - Benas buvo nustebintas, - Iš jo supratau, kad tavyje teka tikro indėno, brito ir italo kraujas.
- Įstabi istorija, - paporino dar vienas klausytojas, kuris atidžiai klausėsi pasakojimo.
- Dar nepaminėjau, kad manyje teka ir iki mūsų laikų beveik neišlikusios lietuvių tautos kraujas, - patikslino jaunuolis. – Dvidešimt pirmo amžiaus pabaigoje mano giminėje buvo vienas lietuvis iš Amerikos. Tai Jurgis Kriaučiūnas, kūręs kompiuterines programas.
- Turtinga tavo praeitis, turtinga. Ne kiekvienas gali papasakoti tokių dalykų. O iki šių dienų Visatoje neliko daugelio kažkada Žemėje gyvenusių tautų, o dešimtys kitų - jau arti prie išnykimo ribos. Taip pat ir kjeniečių. – pastebėjo Demis Rusis, - Gaila, kad tokių nei Saulės sistemoje, nei Tolimąjame kosmose nebėra.
- Bet ne kiekvienam Dievas davė tokią įvairią praeitį, - nuramino Sagua, kuris taip pat klausėsi to nedrąsaus vaikino pasakojimo.
- Tai tiesa, - įsiterpė Benas. – Pats tegaliu pasigirti atsekęs vos dviejų šimtų metų giminės istoriją. Mano genealoginis medis kur kas skurdesnis. Mano šaknys slypi Naujajame pietų Velse...
Staiga sušuko Vladas Norgėla, sujudinęs visus, ramų poilsį nutraukęs nerimastinga naujiena:
- Kosmobilis danguje! Kovinis kosmobilis, visiems slėptis! Slėpkite arklius ir furgoną!
Tolumoje apniukusio dangaus fone pasirodė juodas siluetas. Keliautojai tučtuojau sujudo, tempė arklius po medžiais, kažkas suskubo gesinti laužą. Tačiau vis vien skraidyklėje ekspediciją pastebėjo. Niekas nesitikėjo, kad iš neatpažįstamo kosmobilio pasipils šūviai, nukreipti į keliautojus. Kulkos smigo taikliai. Kaip mat susmuko keli skubantys vyrai. Niekšiški užpuolikai sužeidė mažiausiai kelis vyrus. Gelbėtojų stovykloje kaip mat kilo panika: niekas nežinojo ką daryti, kaip apsiginti, juolab, kad kulkos kliudė ir Beną Finetą. Bet netrukus mirtį sėjanti mašina, apsukusi ratą dingo už medžių viršūnių, jos keliamas triukšmas nutilo. Viskam nurimus trumpam įsivyravusią tylą perplėšė aimana:
- Kas čia galėjo būti? Kas jie, po velnių!?
Turbūt ne vieno galvoje kilo išdavikiška mintis: eiti pirmyn, ar grįžti atgal namo...
Bet nesunkiai sužeistas Finetas bandė įkvėpti vilties, nors kalbėjo nelabai užtikrintu tonu:
- Eiti atgal - palikti mirčiai draugus, o taip pat save pasmerkti nesėkmei? Mes negalime lengvai pasiduoti! Netgi dabar mes turėsime čia ilgam užtrukti dėl gyvųjų ir žuvusiųjų. Vienus turėsime palaidoti, o gyvuosius tvarstyti ir gydyti. Mes negalime pasitraukti viską metus. Gali būti, kad niekšai tikriausiai ir laukia momento kuomet galės su mumis lengvai susidoroti.
- Nejau mums – galas? – nerimavo sukrėstas įvykių Magoris.
- Dar ne. Tai, žinoma, buvo labai rimta pamoka mums, – mėgino raminti Benas Finetas, – Toliau vis viena keliausime, bet privalome būti akylesni. Ir ačiū budėjusiems, kurie pastebėjo tą skrendančią geldą. Žinoma, dėkui Viešpačiui Dievui, kuris neleido visiems pražūti.
Po neilgos pauzės jis pridūrė:
- Skubiai padėkim, tiems, kas dar liko gyvi...

* * *
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas,
Teateinie tavo karalystė, tebūnie tavo valia,
Kaip danguje, taip ir žemėje... amen.

Maldą sukalbėjo visi, šešis žuvusiuosius palydėdami į paskutinę kelionę. Būrys neteko Jono Narūno, Adamo Kralio, Demio Rusio, Ivono Dinezo, Ergo Silyro ir Edvino Venso. Laukiniame krašte iškilo šešių kapų kauburiai, paįvairinti kukliais kryžiais. Be mirusiųjų buvo sužeisti Erikas Tuanas, Lamas Juderis ir Karlas Frajus. Blogiausiai jautėsi Erikas Tuanas – emigrantas iš Filipjato sistemos. Vargšą kliudė dvi kulkos, sužalojusios petį ir dešinę koją. Jį ir kitus sužeistuosius išgelbėjo tik chirurgiją išmanantys bendražygiai. Finetas atvirai džiaugėsi ir dėkojo Dievui, kad prie ekspedicijos prisijungė Sergiejus Pustovskis ir Antuanas Pježė. Jie buvo medikai, o be jų dviejų reikalai būtų labai prasti.
Po sužeistųjų operacijos paaiškėjo, kad drąsuolių būrį tesudaro tik keturiolika žmonių, o turint omeny tik sveikuosius – vienuolika. Be to, paaiškėjo, kad priešai nušovė tris arklius, du sunkiai sužeidė. Pastarųjų nepavyko išgelbėti – netrukus nugaišo. Kapitonas graužėsi, kad dėl jo kaltės šitiek netekčių. Jis, ilgai delsęs, visgi išdrįso atvirai apie tai prabilti:
- Aš jus vedu į pražūtį. Tai supratau tik dabar, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai kilni kelionė, kurios tikslas surasti dingusius draugus. Esu tikras lengvabūdis, nepasvėręs savo ir kitų galimybių. Lygiai toks, kaip Fitas Marelis, kuris vesdamas savo būrį per Dilaną, pražudė visus žmones, bet pats liko sveikas gyvas, net be įbrėžimo! Todėl darykit su manimi ką norit. Tam turite visas teises – pats nesipriešinsiu. Jūs galite pakeisti visus ankstesnius mano sumanymus – grįžti paprasčiausiai namo.
- Tai būtų beprasmiška ir kvaila, - paprieštaravo Sagua, tikintis ankstesniuoju kapitono sumanymu – ieškoti ir išgelbėti pradingusiuosius. – Manau beviltiška gręžtis atgal. Aš, kapitone, visada palaikysiu tavo sumanymą ieškoti dingusius draugus. Todėl siūlau nesigręžioti atgal, o pailsėjus ir nusiraminus vėlgi keliauti pirmyn. Suprantu, sunku priimti netektis ir ramiai atsistojus eiti. Mes privalom pasiekti bent Garelį, kur lankėsi dešimtys kitų ekspedicijų.
Pokalbį išgirdo ir kiti keliautojai. Netrukus pasigirdo aktyvūs pritariantys raginimai:
- Taip, taip, keliaujam tik į priekį!
Tačiau kažkas akiplėšiškai priešinosi:
- Grįžkim atgal į stotį, juk dešimt vyrų nieko nepadarys, o ypač užpuolimo metu!
- Ką mes darysim su sužeistaisiais? A?
- Garelio nė vienas nepasieksim! Visi pusiaukelė paguldysim savo kaulus.
Tai buvo Marselio ir dar poros pavargusių keliauninkų balsai, kurie netikėjo kelionės sėkme.
Tačiau kapitonas tuos žodžius priėmė:
- Kadangi yra rimtų nusiskundimu mano darbu, visi turėsime grįžti. Šiuo metu mes nesame pajėgūs keliauti tolyn.
- Bet, Benai, - paprieštaravo medikas Sergiejus, - aš esu Gorako pusėje.
- Ir aš, - pritarė Derekas Orago.
Daugiau prieštaraujančių dėl žygio reikalingumo ir prasmės nebuvo. Aidėjo tik pritarimo šūksniai.
- Siūlote pratęsti kelionę? – pagaliau nusileido Finetas.
Sagua Gorako žvilgsnis bylojo, kad nori keliauti tik pirmyn.

bus dar