Keičiu vieną akimirką
Į dvidešimt tuščių gyvenimo metų.
Vieną akimirką
Degino lūpų drėgmė;
Svaigo užmigusios akys;
Vėjas nešiojo plaukų kvapą
Po beržyną.
Nusinešė nubildino traukiniai metus —
Tas sekundes, kurios buvo
Kaip dienos, mėnesiai, metai, šviesmečiai;
Kaip amžinai skrendantis
Švelnus balandis;
Kaip mintys, besivejančios saulės spindulį;
Namo sugrįžę piligrimai,
Saldžiai kankinančiai dejuojantys
Po sunkios kelionės.
Aš buvau namuose,
Prie horizonto ribos,
Dangaus pakraštyje…
Buvau laimingas ir nelaimingas,
Vargšas ir turtuolis,
Viską atidavęs ir viską pasiėmęs,
Niekam neskolingas
Ir nė vienam skolų neatlyginęs…
Kaip ir dabar —
Aš namuose, o jaučiuosi benamis,
Nes mano namai be stogo.