Sunkus prabudimas


  Iš savo begalės keistų  ir tiesiog nemalonių savybių labiausiai nekenčiu šios: per anksti pabusti suvartojus nemenką alkoholio kiekį. Šis fenomenas tiesiog varo iš proto: visą vakarą geri, kad atsibustum tingioje idiliškoje popietėje, o praplėši akis dar nešvintant. Vėl užmigti žinoma, neįmanoma: visi kerštingi dievai - ne mano pusėj ir telieka patraukti link vandens ir arbatos oaze vadinamos virtuvės, o po to milžiniškoje filmų kolekcijoje rasti pakenčiamą filmą, kuris nedirgintų skrandžio... Įprasta tvarka, kai prabundi namie savo nelabai patogioj lovoj. Bet ką daryti, kai  akis atsilipdei viršininkės lofte ir netgi kelią į virtuvę sunkiai pameni? Sunki situacija - telieka klaidžioti tamsoje ir tikėtis, kad neužminsi kokiam kūrybiniam direktoriui ant galvos. Štai taip ir atsidūriau prabangios  ir painios erdvės balkone. Mėnulis suteikia pilkai miesto panoramai šiurpaus žavesio. Vaizdas gražus: pinta patogi kėdė, po vakarykštės šventės ant nedidelio staliuko šampano liekanos ir cigarečių bei žiebtuvėlių įvairovė. Aklai išlupu iš atsitiktinio pakelio cigaretę, vėjas tuščiai kovoja prieš žiebtuvėlio liepsną-technika visada laimi prieš gamtą. Tad gamtai reiktų daryti išvadas ir mūsų neerzinti. Vėjas neseka mano grasinimų ir pučia iš visų metaforinių plaučių... Na ir tegu - koks man skirtumas... Be ypatingo azarto traukdamas cigaretės dūmą prisimenu, kad rūkyti būdavo smagiau. Tik įdomu, kada buvo tie mistiški laikai. Mano nuomone, 16-17 metų etape susiformuoja dauguma smagių blogų įpročių... Pala, rūkyti aš pradėjau vėliau! Suformavau teoriją ir pats ją paneigiau. Nuostabu, manęs laukia šauni ateitis, kai galva tikras beprasmių minčių archyvas... Mano melancholiją ir savi-graužą nutraukia neaiškus siluetas, kištelėjęs galvą pro praviras balkono duris. Mėnulis nušviečia silueto galvą lyg sceninis prožektorius- dar vienas nemigos kankinamas naktibalda ir visko kaltininkas yra Čarlis Beksas: kūrybinis direktorius, muzikantas, fotografas ir šiaip kreatyvų kreativas visomis žodžio prasmėmis. Manau mes sutariam, nes esam vieninteliai užsieniečiai firmoje.  Čarlis prisitraukia kėdę ir prisidega nuodingai atrodantį juodą cigariuką.  Kurį laiką tiesiog tylim ir tai nuostabu, nes bet kuris kitas žmogus jau būtų pradėjęs mane tardyti ir uždavinėti krūvas banalių klausimų. Tikras menininkas įvertins tylą ir Čarlis vis iš naujo įrodydavo, kad kūrybiniu direktoriumi jis tapo ne už gražias akis. Jo akys, beje, tikrai gražios: riešutmedžio rudumo su lengva ironijos kibirkštėle.  Dar tie gandai apie romaną su viršininke... Velniai žino, kaip ten yra iš tikrųjų ir, galų gale, aš jo nesmerkčiau, jeigu jie ir pasirodytų tiesa. Čarlis nutraukia tylą:
- Žinai, Tomai, vieną iš tų naktų, kai pabusiu plyštančia galva ir išdžiuvusia burna, aš prarasiu kantrybę. Prarasiu kantrybę, susikrausiu daiktus ir išvažiuosiu atgal į Prancūziją!
- Negaliu tavęs kaltinti, pats balansuoju ties riba griebti fotoaparatą, kompiuterį ir dingt iš čia visiems laikams.
- Jeigu žmogus nors truputį skiriasi nuo vietinės daugumos, dauguma apie jį šnekės ir neužsičiaups. Girdėjai tuos gandus apie mane ir Karoliną?
- Aha, visi pasakoja - greitai sukurs atskirą temą firmos puslapyje.
- Man visai nejuokinga! Tokie gandai sukelia įspūdį, kad aš gavau kūrybinio direktoriaus vietą negarbingu keliu.
- Baik, tavo dėka prasukom kietą reklamą su nauja sportbačiu marke. Mūsų modelis - kylantis į šlovę muzikantas, o ne anoreksiška kvaiša. Niekas nedrįs suabejoti, ar tu išmanai savo darbą.
- Ačiū, seni. Tu vienintelis normalus bičas šitam beprotnamy. Saugokis Karinos - ji puikiai supranta, kad tu geresnis fotografas ir Karolina priims tave, o ne ją...

  Čarlis užvėrė duris ir dingo: gal ieškot virtuvės, gal atgal į sapnų  karalystę. Jo perspėjimas nemaloniai aidėjo ausyse...

  Taip, dar net nebaigiau „profkės“, net nespėjau susipažinti su būsimais kolegomis, o jau tokie dalykai dedasi. Juk vietos firmoje užtektų dviems fotografams, bet ne - tegu amžinos žiurkėnų lenktynės alaviniuose ratuose tęsiasi. Įrodyk, kad esi geresnis! O tiksliau, įrodyk, kad esi niekšas ir dėl darbo sutarties išdegintum kolegai akis akumuliatoriaus rūgštimi. Tik aš norėjau pabėgti nuo visų idiotiškų motyvacinių išvedžiojimų, kad jokia firma be manęs sėkmingai negyvuos. Kūrybinė sfera turėtų skirtis nuo pilkosios masės sferos, bet, matyt, viskas supanašėjo ir telieka tikėkis, kad darvinistinėse kikilių kautynėse turiu aštriausią snapą. Atleisk, Karina, bet, jei reiks, nokautuosiu tave, kenksiu tau visoms išgalėmis, pradursiu tavo „Fordo“ padangas ir išjungsiu tavo žadintuvus, kol miegosi. Kaip senojoj Biblijoje sakoma, Karina, pasėsi vėją, pjausi audrą. Ir kaltinti gali tik save... Antrasis mano naktinės kančios liudininkas - didžioji šefė: geležinė ledi, kikilių kautynių teisėja Karolina Šulz! Viskas jos rankose, bet kol kas jos mintys toli nuo manęs ir Karinos - ji siurbia šampano likučius ir vangiai trina smilkinius laisva ranka. Deja, aš tokio lengvumo sau leisti negaliu - jau ir taip išvaisčiau per daug metų laukdamas stebuklo:
- Karolina, klausimų klausimas: aš ar Karina?
- Dar neapsisprendžiau - abu variantai man priimtini...
- Už savaitės egzaminai, po jų - aš licencijuotas fotografas. Savaitė laiko ir tu nė nenumanai, kas žiurkėnų lenktynių favoritas?
- Čarlis jau pusę metų subtiliai už tave agituoja. Deja, už Karinos visa moteriškoji firmos seserija Įsi-plieskė rimtos lažybos, teko girdėti, kad prizinis fondas jau perkopė 20 tūkstančių ribą...
- Man nusispjaut, kas kiek praloš. Ant kortos mano ateitis!
- Karinos irgi...  Man sunku apsispręsti. Galų gale, vienas iš jūsų greičiausiai iškris per egzaminą. O jeigu ne - lyginsim pažymius, nuotraukas, idėjinį lygį . Nemanyk, kad viską lemia simpatija!
- Kaip be-pažiūrėsi, aš geresnis, mano motyvai geresni. Aš turėjau valios lankyti įvairius papildomus kursus, aš dar kilsiu iki kūrybinio direktoriaus! Aš ir Čarlis - firmos ateitis!  
- Dėl Dievo meilės, parūkyk ir nusiramink! Karina bando įrodyti, kad tu neprognozuojamas narkomanas, Čarlis - kad šaunus talentingas vyrukas. Kur bepasisukčiau, pastovus erzelis šia tema!
- Užtenka ir kitokio erzelio - apie tavo ir Čarlio romaną. Iš ko norim lažintis, kad gandus paskleidė Karina?

  Karolina net žioptelėjo, o jos veidas po truputi transformavosi į furijos kaukę. Dabar kažkam tikrai klius, tiksliau, visiems ir atsakančiai. Aš rūkiau ir grožėjausi mėnuliu, o viršininkė visus statė ant ausų, balkono stiklai net vibravo nuo riksmų, prie kurių retkarčiais prisidėdavo Čarlio dudenimas apie nepagarbą afroamerikietiškos kilmės darbuotojams mūsų sumautoj firmoj.  Taip, aš atkeršijau už tave, Čarli, taip pat ir už save. Nušoviau du uodus tuo pačiu kamuoliniu žaibu. Fantastas manyje vis dar primindavo apie savo egzistavimą, bet vis rečiau, nes darbai nelaukia, o ir priešų legionai tik didėja. Planai, susiję su leidyklom, romanais, beprotiškais pinigais, vis blanko. Juos keitė pastovi alga su tendencija kilti aukštyn, kreditas nuosavam butui ir daug kitų bereikšmių vartotojiškų dalykų, užpildančių gyvenimą iki lubų. Karolina  vieną kartą kažkaip karčiai juokdamasi prisipažino, kad rašė romaną apie vampyrus (prieš vampyrų bangos madą), kuris dabar pelija rūsyje ant seno kavos aparato.  Taip, svajonės tam, kad sužlugtų ar ne? Nusispjovęs grįžau į loftą, kuriame jau visu pajėgumu plieskė šviesos ir mano apgirtusių kolegų neliko nė kvapo. Karolina niūriai siurbčiojo konjaką - jos akys įgavo klaikiai raudoną atspalvį. Gal ji verkė ir iš pykčio, bet vis tiek yra bjauru pravirkdyti damą. Čarlis atrodė pasimetęs ir rankose vartė auksinį žiebtuvėlį, lyg iš jo tikėdamasis kažkokio dangiško ženklo, ką daryti šitoje šlykščioje situacijoje. Karolina  vėl prisipildė taurę. Jos balse išgirdau nuovargį ir melancholiją, kurią įgauni per ilgai užsibuvęs intrigantų lizde:

- Sveikinu, Tomai, Karina prisipažino ir buvo išspirta mano „Versace“  bateliu.  Tikrai norėčiau pasakyti, kad mane šmeižia pirmą kartą. Su vyru jau ir taip gyvenu atskirai - skyrybos tyko už kiekvieno kampo. Mūsų trumpos atostogos pailsėti vienas nuo kito užsitęsė.
Karolina, aš nenorėjau tavęs įskaudinti ar laimėti tokiu būdu. Tiesiog...
Taip, tiesiog pasaulis - toks... Ne, mes – tokie...

  Mes išgėrėme Karolinos konjaką ir gana lengvai nuslydom į sapnų karalystę. Kitą rytą visai ramiai papusryčiavom ir išsiskirstėm savais reikalais. Aš puoliau krimsti knygų egzaminams, Čarlis - gaminti dar vienos koncepcijos sportbačių reklamai. Man ir Čarliui viskas ėjo lyg per sviestą. Po metų aš buvau įšventintas į kūrybinių direktorių gretas. Nemuilinsiu niekam akių - mano algalapis palaiko gerą nuotaiką ir šalina filosofines dvejones.
  Karolina, deja, persikėlė į Šveicariją, ir turbūt po šiai dienai maketuoja viršelius mažai fantastikos leidyklai Berne. Bent jau taip parašyta jos feisbuko puslapyje.  Čarlis gavo tik vieną atviruką su kalnų panorama ir trumpu komentaru: „Čia labai ramu. “ Tas atvirukas kabo rūkomajame. Nervingai įtraukdami dūmus ir gaivindamiesi energetiniais gėrimais susimąstome, kad gal ir mums laikas sprukti... Bet tada nusipurtę lyg šunys per lietų, skubame įrodyti savo genialumo ir kūrybinių direktoriaus titulų vertės. O romaną autobiografiniais motyvais gali išleisti ir išėjęs į pensiją, ar ne?