2.

* * *
Galų gale dalis arklių su visa ekipuote, ekspedicijos dalyviais ir žirgas buvo perkelti į kitą Elandorferio krantą, kur aukštyn stiebėsi retai sudygusi mėlynmedžių giraitė, siaura uodega besitęsianti iš šiaurės į pietus palei pat paupį. Ant žemo kranto, apaugusio gelsva šiurkščia žole, jaukioje aikštelėje gelbėjimo būrio kapitonas atidžiai tyrinėjo priešakyje atsivėrusią panoramą ir besiartinančius paskutinius plaustus. Šie plukdė furgoną su būtiniausiomis atsargomis, vieną arklį ir keletą žmonių.
Ant kranto kapitonas nebuvo vienas. Be perkeltų arklių ir žirgo, kuriuo ketino joti, šalimais laukė daugelis savanorių, laikydami savo arklius už pavadžių. Žinoma, keliauninkai būgštavo, kad tie dažniausiai tik ūkinius darbus dirbę gyvūnai gali neištverti sunkios kelionės. Be to, tais arkliais nebuvo dažnai jodinėjama. Bet Finetas juos nuramino, sakydamas:
— Džiaukitės, kad nereikės dažnai kulniuoti savo kojomis ir sunkias kuprines su savimi tempti. Didesnė problema, manau, bus moskitai ir kitos su gamta susijusios bėdos, kurių, patikėkit, netrūksta pietuose...
Netrukus į krantą išlipo vedlys Derekas Dooli Aragas — keistas pasipūtęs barzdyla, pabrėžtinai sutikęs keliauti net į pragarą; jau visiems gerai pažįstamas Sagua bei jo netikras sūnus Derekas Orago — guvus, bet dažnai užsispyręs ir nelabai kalbus berniūkštis, tačiau linkęs į dažnas išdaigas. Ir kaipgi jų nemėgs — vaikis buvo panašus į daugelį savo aktyvių bendraamžių. Bet jis nuo vienmečių skyrėsi ir tuo, kad nepažino savo motinos. Dar mažylį Sagua priglaudė iš Lurko lūšnynų...
Kai visi ekspedicijos nariai persikėlė šiapus, Finetas kreipėsi į ispaną Gorako:
— Na, kaip kompanija?
— Beveik pasitikiu jais. Manau, kad jie visi greitai pavirs tvirta neišardoma komanda. Tik dėl savojo Dereko nežinojau, kaip pasielgti. Forte jis verkiant nenorėjo pasilikti. Surizikavau, nes vis viena būtų pabėgęs ir dėl to visi turėtume naujų nemalonumų...
— Sutinku, — tarė kapitonas, — nors iš tiesų labai rizikuojame. Kelyje, pažadu, bus daug netikėtumų: saugok sūnų nuo daugiakojo hisviko ir nuo Eronos plunksnių, o gauruotasis kinvenas, manau, įvarys tavam neramuoliui tikrus košmarus. Savaniniuose tankumynuose pasitaiko nemažai Tiberlano erkių.
— Na, gal dievas pagelbės ir viską pereisim... pasisaugoję...
Paskutinę akimirką prie keliautojų grupės prisijungė dar keli savanoriai, kuriuos po ilgų svarstymų forto taryba pakvietė iš Tagario forto. Gelbėtojų komandą papildė Hatas Arvelis, Sergiejus Pustovskis, ir Džonas Morgilis, tik prieš dieną įšventinti bendruomenės naujokais.
Visgi ispanas beveik tylomis suabejojo:
— Ir tu, Benai, esi tikras, kad jie patikimi? Juk jų pakankamai nepažįstam...
Dalį sakinių kapitonas praleido. Apie Gorako abejones jis seniai žinojo, o kadangi ta tema jau buvo šiam kalbėjęs, tepasakė:
— Neturėtų taip atsitikti. Negalima tikėti, kad visoje planetoje liko tik niekšai...
Sagua Gorako norėjo kažką vadui pasakyti, tačiau susilaikė. Tuo tarpu visas būrys jau laukė Fineto nurodymų. Visi be išimčių pasirengę kelionei savo arklius su balnakrepšiais ir kuprinėmis, išsirikiavę vorele šalia savo gyvulių, žvelgė į ekspedicijos vadovą. Reikėjo tik pusė žodžio, kuris išjudintų koloną. Tuo tarpu kažkas pasidomėjo:
— Kodėl nekeliaujame?
Kiti suformulavo klausimus kitaip:
— Kada išvyksime? Juk krante esam visi.
Benas tą laukiamą žodį netrukus ištarė, bet visi šiek tiek nustebo:
— Po valandėlės. Pats asmeniškai patikrinsiu, kaip esate pasirengę žygiuoti. Be to, turime skirti laiko maldai. Nors trumpai. Dievas liūdi, kai žmonės nori iškeliauti be jo...
Tie, kas labiau tuo tikėjo, vado žodžius kuo puikiausiai suprato. Mažiausiai abejonių kilo dėl Džito Marselio, kuris ant kaklo buvo pasikabinęs masyvų dirbtinėmis lelijomis apipintą kryžių, įrėmintą tvirtu paauksuotu apskritimu — visos bendruomenės simbolį, o pamaldumą ne demonstravo, jį tik savo viduje puoselėjo be jokio akivaizdaus išoriškumo.
Netrukus būrys buvo patikrintas. Tiesa, kapitonas abejojo dėl vieno arklio sveikatos, ir tik po trumpų svarstymų sutiko leisti keliauti ir raiteliui, ir ristūnui.
Dingusiųjų paieškos būrys iškeliavo be himnų ir iškilmių, tik su ramybe lūpose. Tiesa, kai kas pasigedo palydėtuvių:
— Nebus iškilmių?
— Nereikia jų. O kam jos? Mes ne iškylauti vykstame, — kapitonas nusiteikė rimtai ir jo galvoje kirbėjo vien tik mintys apie dingusius bendruomenės narius. Apie juos iki šiol nebuvo daugiau jokių naujienų...

* * *
Vis dėlto arkliai buvo parinkti visai neblogi tiek išvaizda, tiek ir tvirtumu. Tai visiškai nauja rūšis, kurią tolimosioms užžemio kolonijoms išvedė specialūs selekcijos centrai. Pastaroji veislė neseniai pavadinta biologo Dacigerio vardu, paplito po visą planetą. Tuo tarpu kapitonas Finetas jojo ant savo išskirtinio žirgo, kurį gavo iš Silyrio.
Benas jojo greta Arago, kuris tvirtai pažadėjo keliauninkus nuvesti per visą Gilantuveros žemę. Vedlys iš tiesų neblogai pažinojo visą provinciją, nes kadaise dalyvavo keliose žvalgomuosiuose žygiuose, kuriuos surengė privačios bendrovės. Jis tvirtai pažadėjo keliauti net iki Garelio upės, kur, kaip pats pasakė, baigiasi gelbėtojams praversiančios mokslinės žinios. Vyrai džiaugėsi, kad kelyje neteks klaidžioti: maršrutas aiškus, orientyrai neblogai ištirti. Visas kelias driekėsi šimtą penkiasdešimt kilometrų per ganėtinai lygų reljefą. Tik nuo Tibaro prasideda rimtesni sunkumai: uolingi kalnai, o už jų – plačios negyvenamos dykros. Tas žemes tyrė tik kelios ekspedicijos, teritoriją įvertinusi kaip bevertę. Tai suprantama: ekspertai šiose žemėse neaptiko jokių naudingų iškasenų, kurias tučtuojau galėtų eksploatuoti.
Arago neatrodė paprastas žmogus. Jis dvelkė paslaptimi ir nepasižymėjo iškalba, kuri suteiktų jam šiek tiek charizmatiškumo, dažniausiai buvo tylus, paskendęs savo mintyse. Kapitonas Finetas su juo persimesdavo tik vienu kitu žodžiu. Todėl tik iškeliaujant Benui kilo klausimas: kas tai per žmogus? Mįslės atsirado ne be priežasties, kadangi kapitonas dar mažai pažinojo šitą asmenį, nors jo pasiūlymai atrodė iš tiesų viliojantys. Tiesa, Benas Finetas nesureikšmino problemos. Lygiai taip pat ramiai žvelgė ir į mažametį netikrajį Sagua Gorako sūnų, netikėtai prisijungusį prie rimtų dėdžių kompanijos. Labiau susirūpinusį kapitoną domino tolimosios Morelio džiunglės, kur, tikėtina, buvo įstrigę visi ieškomi nelaimėliai. Apie juos kapitono mintys nenutolo netgi jojant.
Tuo metu priešais keliautojus atsivėrė neliestos gamtos panorama: kalvotas reljefas, paįvairintas medžių ir krūmokšnių guotais ir kai kur išvagotas nedidelių upokšnių. Benas jojo neskubėdamas, žinodamas, kad ne visi ekspedicijos dalyviai moka meistriškai elgtis ant balnų ir yra naujokai, nepratę prie pernelyg ilgų ir ekstremalių kelionių. Jis liko patenkintas, nes nė vienas keliautojas nesiskundė...
Neseniai diena persirito per vidurdienį, kai keliautojai paliko pažįstamą slėnį. Fineto žygeiviai gėrėjosi gamtos teikiama ramybe, todėl ganėtinai ilgai nedaugelis šnekučiavosi. Tik pripratus prie tokios idilės pasigirdo garsesni pokalbiai. Kapitonas užkalbino dvidešimtmetį Vladą Norgėlą, kuris buvo nepatenkintas savo kumele.
— Nieko, priprasi prie jos kaprizų. Jei nepasiseks — pasikeisim vietomis. Atiduosiu savąjį eržilą.
Jaunuolis nusiramino, įsitikinęs, kad ne viskas taip blogai. Beje, jo kumelė pamažu rimo, leidosi valdoma, nesiblaškė.
Oras lauke pasitaikė neblogas, todėl jis lėmė keliautojų nuotaikas. Jei rytą dangus vis dar buvo miglotas, pusiaudienio metu padangė išsivalė. Saulę tik retsykiais paslėpdavo vienas kitas debesėlis. Vėjas pūtė lengvas, tiesiai iš rytų, o kadangi jis buvo lengvas ir drungnas, keliaujantiems iš tiesų kėlė ūpą.
Bet štai netruko ateiti vakaras ir, kaip įprasta šiai platumai, ėmė sparčiai temti, o oras — vėsti. Taip baigėsi pirmoji kelionės diena. Kapitonas net stebėjosi, kad per visą tą laiką įveikti šešiasdešimt šeši kilometrai pakankamai nesudėtingo ruožo. Netoli improvizuotos stovyklavietės dunksojo paslaptingi ir margi marmurą primenantys stambūs Erembikos akmenys. Juos dar ankstyvosiose ekspedicijose pastebėjo legendinis senolis Tagris. Vieni tyrinėtojai atkakliai teigė, esą tie masyvai yra gamtinės kilmės, nors kai kurie elementai iš tiesų labai priminė senus ir apleistus rūmų ir masyvių gyvenamųjų pastatų griuvėsius. Drąsesni tyrinėtojai gynė visai kitokias teorijas, būdami tikri, kad prieš daugelį amžių planetoje klestėjo vietinė civilizacija, kuri ir paliko tuos paslaptingus akmenų masyvus čia, Gilantuveroje.

* * *
Vakare įsivyravo įstabi tyla. Jos netrikdė nei paukščių čiulbesys, nei vėjas, kuris sutemus visai nuščiuvo. Tik neseniai įkurto laužo liepsna spragsėjo laižydama sukrautus sausuolius. Pora pagalbininkų ruošė vakarienę.  Šeši keliautojai rentė palapines ir kraustė būtinus daiktus. Tik vedlys visai nieko nedirbo. Arago žvilgsnis krypo į upės panoramą, tarsi kažko lauktų. Visai neatrodė, kad  jis būtų labai pavargęs. Tuo tarpu visi kiti vyrai, nors ir išsekinti ilgos kelionės ir buvo nekalbūs, ramūs ir po ilgo jojimo ir labai troško pailsėti, vis vien griebėsi darbų, pagelbėjo savo kolegoms. Gal tik vienas Benas Finetas jautėsi už kitus žvalesnis. Jis, kamuojamas ramybės neduodančių minčių, užkalbino bičiulį Sagua, raginusį savo globotinį nusiteikti miegui vos tik visi pavakarieniaus ir bus pabaigtos statyti palapinės.
— Kaip nuotaika? Kaip tau sekasi?
— A, čia tu, — nustebo kapitono užkluptas ispanas.
Finetas atsiprašė dėl savo netikėto pasirodymo ir pridūrė:
— Norėčiau su tavim šiek tiek pasikalbėti. Einam kur į šoną.
— Okei, — nesipriešino jis.
Jiedu nuėjo už keistų laiko apgludintų griuvėsių kuorų, primenančių bažnyčios liekanas. Ten Finetas kreipėsi į bendramintį:
— Yra dalykų, kurie man parūpo. Galbūt kai kas tau bus seniai žinoma ir tikriausiai be reikalo varginu.
— Apie ką tu?
— Aš apie kelionę, — paaiškino vadovas.
— Nejau priėjai prie išvados, kad ji — beprasmė? — Sagua pateikė gana skubotą spėlionę.
Benas paprieštaravo:
—  Klysti. Šita kelionė labai reikalinga ir buvo tiesiog neišvengiama. Tik ji bus kur kas sunkesnė už tą, kurią įsivaizdavau savo vizijose.
— Kas tave išgąsdino?
— Beveik niekas, išskyrus vieną. Mūsų komandoje yra vienas žmogus, kuriuo mano pasitikėjimas šiek tiek sušlubavo. Tolimesni žingsniai pareikalaus mūsų visų atidumo ir atsargumo.
— Kas jis? — Gorako rimtai susidomėjo.
Kapitonas lakoniškai tepasakė:
— Derekas Dooli Aragas.
— Tu apie jį ką nors daugiau žinai?
— Nieko. Mane neramina jo keistas uždarumas. Kai kada jo elgesys primena savotiško šnipo. Aragas, jei pastebėjai, daug žvalgosi, tyrinėja, stebi, bet kalbėti neskuba su jokiu mūsiškiu. Nelabai jį domina ir mano paties klausimai, kai ne kartą pamėginau užmegzti su juo dialogą. Kažko jis vengia.
— Na ir...
— Pasiruošk būti stebimu. Siūlau neatkreipdamas jo dėmesio jį dažniau stebėti. Grynai dėl savo ir aplinkinių saugumo. Dabar gailiuosi, kad šį tipą pasiėmiau drauge su visais, o ne pats ėmiau vesti jus šita nežinoma žeme...
— Štai ir pasitvirtina mano juodžiausi nuogąstavimai, — atsakė nusiminęs Sagua.
Paskui jis netikėtai paklausė:
— Ką daugiau žinai apie Aragą?
Finetas paaiškino:
— Aragas kilęs iš Limodžino stoties, bet likusį gyvenimą ištisai praleidęs įvairiose ekspedicijose. Pastaruoju metu jis gyveno Lumene ir vertėsi tik kelrodyste.
— Tik neaišku, kam gi iš tiesų tarnavo, — įsiterpė ispanas.
— Gaila, kad šitas žmogus iš tiesų yra nekalbus. Daugiau iš jo nieko neišpešiau, nors anksčiau viltingai maniau, kad galbūt Aragui prasta nuotaika ir jį tikriausiai kamuoja kokios nors dvasinės problemos, — Finetas konstatavo faktą ir netrukus nutraukė pokalbį.
Sagua sutiko su ankstesniu kapitono pasiūlymu būti atsargesnis ir nuolat stebėti šį prašalaitį.