Jis ėjo pirma manęs. Vėliau skubriai žingsniavo, tartum bėgo. Prakaitas nuo jo kojų varvėvo žemyn, kol ėmė gertis į sudulkėjusią žemės plutą, gerėsi noriai, tačiau, atrodo, ne iki galo – padėjęs pėdą lygiai ten, kur ką tik buvo priklausiusi jam, slystelėjau. Galėjau, žinoma, tiesiog užsižiopsoti, tačiau jutau – ir tas jutimas mane degino – kad buvom priklausomi vienas nuo kito. Jis prakaitavo tam, kad aš paslysčiau, jis nesigręžiojo mano pusėn, kad nepabūgčiau, o gal nepabūgtų pats. Taip ir neatsisuko. Niekada. Nė kartelio, kai tuo tarpu kiti...
Kodėl nepasitraukiau? Kodėl neperėjau kitapus gatvės, neėmiau sekti įkandin kitiems? Toji nepaaiškinama, nors ir deginanti, trauka, tas keistas ryšys neleido. Vos tik pagalvodavau apie pasitraukimą, jis keistai pavartydavo galvą į šonus, imdavo mosikuoti rankomis, kad tik eičiau paskui jį. Aš ir ėjau. Beveik lipdamas ant kulnų. Bet net ir be jo judesių, be tų pamišėliškų pasipurtymų būčiau nepakeitęs krypties.
Mes vis ėjome ir ėjome, o gatvė niekaip nesibaigė. Aplinkui keitėsi vis daugiau ir daugiau praeivių, vis daugiau prakaito išmuštų skubančiųjų, vis drėgnesnė tapdavo gimdytoja žemė. Pakampiuos, užspeisti lentų ar kitų gatvei nebereikalingų liekanų, tarsi susilieję su jomis, švilpavo keisti mažaūgiai. Jų veidai buvo švelniai rausvi, vietomis nusėti taškelių, menančių strazdanas, akys didelės ir išsišovusios, sakytum, paprastos akys, jei ne vyzdžiai, kurie buvo ledų formos. O pas vieną mažaūgį... Pas vieną jų vyzdžiai buvo visai tokių ledų, kokius kažkada mama pirkdavo laisvės alėjoje, formos. Atsiminiau, o gal tai jis atsiminė? O gal mes abu? Einant šitaip arti, mintys, rodosi, suvienodėja. Tebūnie, atsiminiau, kaip timpčiodavau mamą už marškinių skvernų tarsi pasakų fėją. Ji iš pradžių nenoriai sušnairuodavo pardavėjos pusėn, tačiau po akimirkos sumosuodavo odine burtų lazdele ir į mano delniukus įstatydavo didžiulę ledų porciją.
– Mama, o ledai gyvi? – paklausiau dar tada, kai vos nulaikiau ledus rankoje.
– O jie kvėpuoja?
Priglaudžiau ausį, bet šnopavimo neišgirdau. Negyvi, nusprendžiau.
– Mama, o kas yra siela ir dvasia? Kur toji siela ir toji dvasia būna, kur jos išeina? – paklausiau jau vėliau, sudomintas tikybos pamokų.
– Jos tarsi dvynės. Tai visos tavo, sūneli, mintys, dvejonės, norai, net atmintis. Visi geri ar blogi darbai. Sako, kad jos gyvena mumyse. Kartu su kūnu darniai juda. Bet aš sakau, kad jos seka mus. Vaikšto, nors ir labai nedaug, bet iš paskos, kartais suklumpa. Todėl kai žmogus miršta, miršta tik kūnas – jis vaikšto pirmas, jį pirmą ir pastveria, o siela ir dvasia išsisuka ir lieka gyvos.
Keistas buvau, argi ne?
Kai tai prisiminiau, jis dar labiau paspartino žingsnį, sykiais net šokinėjo iš vienos gatvės pusės į kitą, bandydamas išvengti susidūrimo su strazdanotaisiais, tad ėmė dar labiau prakaituoti, ir tą akimirką kažkur tolumoje, bet gana aiškiai išgirdau keistą dzingsėjimą. Nors ne, labiau skimbčiojimą. Panašų į vėjo varpelių, į šaukštelių, kurie trinkteli puodeliui per šoną, į raktų ryšulėlio. Bet ne tik į jų. Į dar kažko, kieno skambėjimas buvo neaiškus.
Tebūnie. Pernelyg nesigilinau. Ar verta įtempti ausis vardan nepažįstamo garso? Varginti ir taip nuolat dirbančius būgnelius? Kažin.
Tuo pačiu metu, kai dar bandžiau įspėti skimbčiojimo prigimtį, gatvė pakeitė kryptį, ir viskas aplinkui mus pasikeitė. Prašalaičių kur kas mažiau, keistų vaikų su ledų akimis irgi, tik dar garsesnis keistas skimbčiojimas. Tiesa, aiškesnis negu prieš tai – gerai išskyriau raktų žvangesį ir vartų girgždesį. Ir vis tik liko kažkas, ko išskirti nesugebėjau.
A. Dar moteris. Priešais mus išdygo moteris. Ne šiaip sau prašalaitė, kuri eitų ir praeitų. Šioji ėmė tipenti greta, kaukšėdama kojomis tarsi pagaliukais, ir tiesiog kiaurai narstyti mano pakeleivį. Po akimirkos, o gal iš karto pastebėjo ir mane. Tada apsuko jį, ne, mudu abudu ilgomis ilgomis kasomis ir ėmė tempti kažkur tolyn. Vis tolyn ir tolyn. Tai čia kaip? Imti ir palikti gatvę? Vardan ko? Vardan neaiškios moters, įtariai žvelgiančios į kišenes, gundančios, nelyginant saulašarės vabdžius? Jokiais būdais. Galų gale tiek laiko buvome tik mudu, kad lyg ir nieko netrūko.
Ėmiau karštligiškai blaškytis, gręžiotis atgal, į tą vietą, kurioje buvome dar prieš akimirksnį, į tą vietą, kuri buvo saugi ir pažįstama. Tačiau jis, o veikiau jo akys viską sunkino:
– O tavo plaukai tokie gražūs. O tavo akys tokios nuostabios. O tavo...
Ir taip be perstojo. Su kiekvienu žingsniu pirmyn vis naujas komplimentas (ne)pažįstamajai. Tik po ilgo laiko tarpo jo žodyne atsirado protingesni žodžiai:
– Bet tu savanaudė. Bet tu lupikautoja. Bet tu dusini mane. Bet tu...
Pagaliau jis suprato. Atsipeikėjo. Chimeriškos žilstelėjusios kasos atsipalaidavo, ir štai viskas vėl buvo gerai. Štai mudu vėl galėjome ramiai žingsniuoti gatve. Išties ramiai, tačiau tik akimirką šitaip – visai netrukus iš įvairių pakampių ėmė rinktis tie keisti mažaūgiai. Ko gi jiems vėl prisireikė? Kodėl nebuvo galima tiesiog ramiai eiti dviese? Jie vis rinkosi ir rinkosi. Po akimirkos gatvė tiesiog knibždėte knibždėjo.
Įsistebeilijau į vieną jų ir nustėrau. Akys. Akys. Jų akys neturėjo vyzdžių. Tiksliau vyzdžiais nebebuvo ledai. Tai buvo keisti užgesę rutuliukai. Daugiau nieko – tik visiška tamsa. Baisiausia, kad tasai, į kurį įsispoksojau, lygiai taip pat vėrė akimis tąjį, su kuriuo žingsniavome jau galybę laiko, prie kurio įpratau, ir klausimo, ar verta eiti paskui jį, o gal nusukti į šoną, nebekėliau. Jis vėrė akimis tą, kuris jau buvo išprakaitavęs turbūt viską, ką sugebėjo, kurio kojos, rankos, pilvas ir bet kuri kita kūno dalis buvo smarkiai pasikeitusi, vos atpažįstama. Savaime suprantama, man klausimas, ar tai tikrai jis, o gal kas kitas, nekilo – juk buvau ištikimas jam visą šį laiką, jis keitėsi tiesiog mano akyse. Iš lėto, tačiau keitėsi. Keitėsi ir ėjimo tempas – iš pradžių greitėjęs, ėmė lėtėti.
Jo rankos buvo sudiržusios, ten, kur buvo raumenys, pūpsojo riebalai, styrojo nukarusi oda. Galingą plaukų kuokštą pakeitė dar galingesnis plikės blizgesys. Tik akys. Jo akys buvo visai kaip...
– Jos liks, o tu ne. Ir pagauk, kur uodega, – sukliko stebėtasis mažaūgis. Kodėl nepaliko ramybėje? Nagi kodėl?
Ir kas tos jos? Niekaip nesupratau. Ėjome juk tik aš ir jis. Mes buvome dviese. Visą laiką. Ir tada, kai gatvė vos vos pradėjo savo vingį, ir tada, kai jos teliko vos keli metrai. Kai ji susitraukė iki nesuvokiamo dydžio.
Atsiminiau, kaip susitraukė mamos marškiniai. Taip smarkiai, kad nebeištiesinsi, kitam nepaliksi, tik išmesi. Jie, žinoma, laikui bėgant, sutrūnys, patręš žemę. Tik kad niekada iš jų neišdygs tokie patys marškiniai. Gal iš viso neišdygs. Ir tas atsiminimas apie marškinius sklandys vienas ilgą laiką. Jie bus atskirti.
Nors apsupti mažaūgių, mes vis dar ėjome. Ne, jau šliaužėme. Pasukti atgal? Atgal – neįmanomas žingsnis. Už nugaros nieko nebuvo. Tik keistas šėšėlių šėlsmas.
Staiga suskambėjo. Visai šalia mūsų, o gal virš mūsų ar mūsyse suskambėjo varpai. Iškart po to sužvangėjo. Visai šalia mūsų, o gal virš mūsų ar mūsyse sužvangėjo raktai.
Tada sugirgždėjo. Visai šalia mūsų, o gal virš mūsų ar mūsyse sugirgždėjo vartai.
– Jos liks, o tu ne. Ir pagauk, kur uodega, – vėl sukliko mažaūgis. Ties žodžiu „jos“ keistai dėbtelėjo į mane.
– Aš nurinksiu lentas.
– Nepadės. Vis tiek liks jos, o ne tu.
Jiedu kalbėjo trumpai, bet to užteko, kad mano pakeleivis imtų blaškytis į šalis, gręžiotis atgal, nesuvokiamai mostaguoti plevėsiškomis rankomis. Atrodo, ėmiau mostaguoti ir aš. Atrodo, tuokart viską darėme išvien. Mažaūgiai netrukus išsilakstė.
Tada baigėsi gatvė, ir priešais mus išdygo moteris. Nejaugi vėl? Ne, ji buvo kitokia. Permatoma, perveriama, nesuvokiama, tačiau keistai artima. Ji šypsojosi, šypsojomės ir mes. Ji šypsojosi ir aš viską supratau, viską viską susiejau. Ledus, odinę burtų lazdelę, marškinius, kurių ji, moteris, stovėjusi priešais, vaikystės pasakų fėja, buvo sudėvėjusi turbūt didžiulę spintą. Ir klausimą. Atsiminiau tą vaikišką klausimą, kurio būčiau geriau niekada neuždavęs, nes atsakymas į jį nukryžiuojantis. Žinoma, tik tada, kai netikėtai imi ir suvedi viską viską į viena. Net ir strazdanoto mažaūgio žodžius, mudviejų keistą ėjimą, tos moters, mano, ne, mūsų mamos, šypseną, akis, ledus, mūsų atsiminimus... Viską viską.
Ir tada, kai aš supratau, kai jau žengiau pro atvertus vartus, mano pakeleivio veide užgeso rutuliukai. Visiškai. Teliko tokia pati tamsa kaip mums už nugaros.
Sekdamas įkandin mūsų motinai, dar garsiau skambant varpams, pirmąsyk pažvelgiau į jo, jau tysančio, nebeskubančio, nebesiblaškančio, veidą. Ramus. Jis buvo visiškai ramus. Ir gvazdikai, tokie margi kaip mamos marškiniai, gvazdikai, po kurio laiko išdygę toj vietoj, kur gulėjo jis, išdygę iš jo prakaito ir jo paties, buvo visiškai ramūs.
Tik aš ėmiau blaškytis.
Kaip man ir jai, mūsų motinai, reikės būti? Kaip? Kaip man reikės būti nežinant?
Ir šiandien blaškausi. Su kiekvienu atodūsiu, atrodo, vis labiau. Nes jis neatsimerks, jis nepabus vien tam, kad pasakytų... Pasakytų, kuri, po galais, esu aš.
Juk įdomu žinoti, kas esi? Ar... ne?