TIBERLANO VĖJAS

Fantastinė nuotykinė apysaka

1.

Tik sutrūniję, sielininkų pamiršti rąstai, įstrigę rusvavandenės upės seklumoje, skyrė senąjį miestelį nuo tankios ir ūksmingos girios pakraščio. Upė mąslia tėkme, lėtai nešdama savo vandenis, suko pietų link. Tolymėse vandenys įsiliejo į srūvantį Dinicą. Romioji upė prie miestelio, visų vadinama Elandorferiu, buvo pirmoji, aplankyta kadaise planetą tyrusių keliautojų. Ant nuožulnaus kranto išsibarstęs pirmasis Tiberlane tiriamosios ekspedicijos kolonistų fortas, ilgainiui pakrikštytas Tagariu, dabar nė iš tolo nepriminė laikinosios stoties. Beje, gyvenvietės vardas kilo nuo garsaus astronistų veikėjo pavardės. Tą asmenį kadaise žinojo net mažas pyplys ir buvo savotiškas to laikmečio favoritas.
Nuo Tiberlano atradimo praslinko beveik šimtmetis. Ramesnėse gyvenvietėse seniūnai jau po truputį ruošėsi jubiliejaus šventėms. Iki pastarųjų liko vos keli mėnesiai. Deja, Raulis Tagaris, ir kitas jo bendražygis Everitas Launis, vaikščiojęs atrastosiomis žemėmis, šimtmečio minėjimo nesulaukė. Tiberlane sau gerovę kūrėsi tik nauji žmonės, dažniausiai neteisėtais būdais veržėsi į šią atokią nuo Senojo pasaulio besisukančią planetą. Kai kurie atvykėliai visiškai nesaugojo šio unikalaus pasaulio gamtos. Jiems tai buvo tiesiog smulkmė. Svarbiau buvo eksploatuoti šio pasaulio resursus ir skaičiuoti pelną...
Nepaisant to, laukinėje žemėje pasitaikė ir kitaip mąstančių žmonių. Kandūs liežuviai ne kartą minėdavo kovingus žaliuosius, marginalus „Gyvojo pasaulio“ idėjų propaguotojus  ir savotiškus naujųjų laikų vienuolius Menglą, Rokaną ir Toirobą. Oficialiai visi jie – gana retai kur besutinkami misionieriai, skelbiantys ne prietarus ir prievartą, bet žmogiškumu pagrįstą tikėjimą. Jų vadovaujama bendruomenė išdrįso įkurti gal šiek tiek pretenzingai pavadintą „Žmogiškumo Fortą“, išsibarsčiusį palei Elandorferį ir, beveik visai netoli seniausio Tiberlano miestelio, prie kurio rusvavandenėje upėje plūduriavo pamiršti sieliai. Abi gyvenvietes skyrė tik keliasdešimt kilometrų. Bendruomenės fortą nuo pašalinių akių neblogai slėpė puslankiu iškilusios kalvos ir tolėliau vešintys miškeliai. Laisvai pasiekti šią gyvenvietę buvo galima tik iš oro arba vandens transportu sekliąja upe, saugantis klastingų seklumų...
Lyginant su ta pirmąja gyvenviete, misionierių fortas gerokai mažesnis: sekančių paskui Tagarį, Rokaną ar Toirobą nebuvo daug. Turbūt daugelį visai neviliojo šioje teritorijoje galiojanti savita Aleksandro Tarsio regula. Išbraukti iš savo gyvenimo pinigus, naudos, mados troškimą ir paviršutiniškų pramogų vaikymąsi nepanoro daugelis Tiberlano žmonių. Jiems labiau prie širdies buvo pasaulietinis niekieno nevaržomas gyvenimas. Nepaisant to, prie forto visgi buvo vietinės reikšmės kosmoportas, čia retsykiais atvykdavo vienas kitas krovininis kosmobilis, o upe atplaukdavo baržos su iš centrinių gyvenviečių atgabenamomis prekėmis. Bendruomenė tokiu būdu turėjo šiuos nedidelius „tiltus“, jungiančius jųjų fortą su išoriniu pasauliečių pasauliu.
Nepaisant kardinaliai besiskiriančios tvarkos, abiejuose vietose  gyvenimas tekėjo be ypatingų permainų, ganėtinai ramiai. Planetoje beveik viskas buvo atrasta, o beveik visos teritorijos padalintos. Baltųjų dėmių žemėlapiuose liko vos kelios. Mįslių liko tik paslaptingo  Delano dykynėse ir Morelio džiunglėse, nepalankiose normaliam gyvenimui. Bet kartą „Žmoniškumo Forte“ nutiko vienas atsitikimas, pakreipęs įvykius kita linkme. Metraštininkas Aleksandras Jerlis tądien savo nemariuose užrašuose gana lakoniškai parašė: „2394 metais po Kristaus, mūsų krašte vasara pasitaikė iš tiesų sausa ir kaitri. Nepaisant nepalankaus oro, kuris kenkė valstiečių derliui, aplinkui išdegino viską, kas tik auga. Nors mus kamavo begalė įvairių problemų, tuo metu bendruomenę sukrėtė iš tiesų svarbus dalykas...“

* * *
Kapitonas Benas Finetas nekantravo. Šis viduramžį perkopęs, jau spėjęs žilsterėti, stamboko sudėjimo, ūsuotas, skvarbaus žvilgsnio, dažniausiai tik kuklią džinsinę uniformą dėvintis atsargos karininkas nekantraudamas laukė žinių iš neseniai išsiųstos vienuolio Ernato Brakveno ekspedicijos. Pastaroji iš misionierių forto savo noru leidosi kelionėn už tūkstančių kilometrų, ketindama ištirti nežinomas žemes ir ten, jei atsiras galimybė bei sąlygos, įkurti antrą bendruomenės fortą. Bet prabėgo kelios savaitės, kai keliautojų signalai visiškai nutrūko. Apie ekspediciją nebuvo daugiau jokių žinių. Finetas turėjo tik paskutines koordinates. Bendruomenė jokių užuominų apie nelaimę, kuri galėjo nutikti išvykusiuosius, neturėjo. Paskutinius duomenis stebėtinai ramiu tonu pranešė ryšininkas Banderis.
Nors ir ganėtinai neblogai išnaršytas pasaulis buvo didelis, tame sunkiai aprėpiamame plote įsikūrę trys šimtai fortų, keliolika mokslinės paskirties stočių ir keturi po du — tris tūkstančius pastovių gyventojų telkiantys administraciniai centrai, dingusią ekspediciją nelaimė užklupo, šiai esant labai toli nuo bet kokio civilizacijos židinio. Tik misionierių fortas buvo arčiausiai nutolęs nuo dingusiųjų. Tiesa, už keletą šimtų kilometrų nuo nelaimės vietos buvo nedidelis atsiskyrėlių kaimelis. Bet tai ne šiaip atstumas. Keliautojus nuo galvijų augintojų skyrė neįžengiami Ramlio kalnai bei tankios prieškalnių džiunglės.
Finetas nenurimo, bet  nenusiminė. Kapitonas nusiramino, puikiai žinodamas, kad turi nemažai palaikančių draugų, galinčių padėti. Praslinkus porai savaičių, barzdotasis misionierius išdrįso prabilti visai forto aikštėje susirinkusiai bendruomenei, kurios susirinkimus sušaukdavo tik rimtam reikalui esant:
— Sveiki bičiuliai. Jums tikriausiai yra žinomas faktas apie pradingusius mūsiškius. Su Ernatu Brakvenu ir jo žmonėmis nebeturime daugiau jokio kontakto. Galimas dalykas, kad juos ištiko didelė nesėkmė. Kas atsitiko — tai gali pasakyti tik vienas Viešpats Dievas. Vieta, kur nutrūko radijo ryšys — itin nesvetingas Morelio kraštas. Tikslias koordinates turime, o vietą nesunkiai nustatėme...
— Žinome, — įsiterpė vienas žmogus iš susirinkusiųjų minios,  — apie tai girdėjo jau kiekvienas.
— Mes privalome jiems padėti, — pratęsė kapitonas, — negalima ramiai čia ir sėdėti ir laukti, tikintis permainų.
— Bet kaip? — pasidomėjo vienuolio Tagario patarėjas ūkio reikalams Sagua Gorako — ispanų kilmės naujokas. Jo žvilgančios rudos akys žvelgė į geraširdį Finetą.
— Apie tai galvojau ne vieną kartą. Suprantu, kad sumanymą įgyvendinti iš tiesų problematiška. Mes neturime net paprasčiausio kosmobilio, kuriuo atliktume pirminę žvalgybą. Jo negalime net išsinuomoti — mūsų fortas pasauliečiams neegzistuoja, nors ir yra pažymėtas visuose „Eldijos“ leidyklos žemėlapiuose. Kirnedo kompanija jį sutinka mums nuomoti tik už milijoną Sistemos talerių. O tokios sumos savo biudžete tikrai neturime. Mes paprasčiausiai tokios finansinės naštos nepavežtume.
— Argi neturime savo kojų?! — šūktelėjo vienas jaunas entuziastas.
— Taip, turime, — sutiko Finetas, o tuo pačiu detaliau paaiškino problemą, — bet šimtus kilometrų nukulniuoti ne taip paprasta. Tam reikalui reikėtų labai stiprių vyrų, juolab kad patys ištvermingiausi šiuo metu yra dingę. Viliuosi, kad visi dvidešimt penki mūsų bendruomenės žmonės  vis dar yra gyvi, tik laukia nesulaukia mūsų pagalbos. Štai kodėl jus visus sukviečiau į aikštę. Kviečiu drąsiausius savanorius prisijungti prie būsimos pagalbos ekspedicijos. Taip pat mums reikės arklių...
Pritariančių idėjai buvo daugiau negu reikia. Net ir neišdrįsę savanoriauti džiaugsmingai pritarė Fineto sumanymui. Buvo akivaizdu, kad gelbėjimo operacija yra būtina ir ji greitai iš tiesų bus suorganizuota.

* * *
Kapitonas Benas Finetas rankose vartė didžiulį ir išsamų planetos žemėlapį. Jis niekada nepasitikėjo navigacinėmis planšetėmis ir holografiniais žemėlapiais. Karininkas numykė:
— Tos sistemos visada pilnos klaidų. Labiau pasitikiu popierinėmis versijomis.
Tąkart Finetas sėdėjo spartietiškai apstatytame vienalangiame kabinete, kuriame stovėjo kuklus stalas, kelios kėdės ir sena spinta, skirta įvairiems dokumentams ir knygoms, murmėjo nesuprantamai sau susimąstęs, nors šalimais sėdėjo Sagua Gorako. Pastarasis puikiai viską girdėjo.
— Pagaliau, — galų gale kapitonas ištarė suprantam tarme, — aš jau numačiau visą kelionės maršrutą, jį pažymėjau ir nenustebk išgirdęs šiuos pavadinimus.
— Kur eis tavo numatytas žygio kelias? — pasmalsavo Gorako.
— Maršrutas kirs Garelio upę, Finėjos laukymes, Tebaro teritoriją, Gailaną, paskui numatau žygį nukreipti palei neilgą Re Marako jūros pakrantės šiaurinį ruožą. Paskui mūsų kelionės maršrutas pasikeis dėl kelią kertančių patogių traktų. Taip, manau, mums patogiau. Keliais pasieksime Fongvają, aplenksime Olio ežerą, kurį prieš trejus metus atrado ir ištyrė velsietis Adamsas. Neužsibuvę prie to vandens telkinio leisimės pietryčių kryptimi, kol galų gale pamatysim piečiausią Re Marako jūros įlankos pakrantę. Po to vėl pasuksime į rytus, kur prasideda netyrinėtos žemės. Ten driekiasi Dilao ir Morelis.
— Taip, sutinku, kad geografiniu požiūriu mūsų kelionė iš tiesų įvairi. Reikia melsti Visagalį, kad mums nieko rimto nenutiks, o tikslą pasieksime džiūgaudami, — vylėsi ispanas.
— Kitokios išeities nėra, — patvirtino Benas. —  Žinoma, būtų galima rinktis visai kitą kelią, netgi tiesesnį. Bet pasvarsčiau, kad juo žygiuodami mes galime užtrukti visą mėnesį, jei ne ilgiau. Tiesesnis maršrutas gerokai pavojingesnis ir jame būtų kur kas daugiau kliūčių: kalnų ir dykumų, jau nekalbu apie džiungles arba savaninius tankmiškius. Be to, jis kirstų privačias „Aukso smilčių“ bendrovės kasyklas. Pastebėję nežinomus keliautojus tie pinigų banginiai tikrai nepasitiktų atvykstančius keliautojus su duona ir druska. Jie verčiau mus pavaišintų paraku, jei ne blogiau...
Po trumpai trukusio kapitono atodūsio, dėstymas tęsėsi:
— Kitokios išeities, išskyrus pasiūlytąją,  nežinau. Tiesa, manau, jog keliausim tikrai ne pėsčiomis. Mums pagelbės arkliai, kurie palengvins ilgą ir rūsčią kelionę.
— O vyrai? Ar visi savanoriai bus tam pasiruošę? Girdėjau, kad keletas jų pakeitė planą. Jie pasirinko vienuolyną, — nuogąstavo Sagua.
Tačiau kapitonas jį nuramino gana optimistine gaida:
— Mums reikia žmonių, kurie ne tik keliautų, bet ir melstųsi, kad būsimoji gelbėjimo operacija pasisektų. Aš net džiaugiuosi, kad atsirado tokių žmonių, kurie nespjauna į maldą. Mane palaiko ir Tagaris, ir Rokanas, ir Toiroba. Į savanorių  keliautojų poziciją atsistojo keli drūti vyrai, neseniai prisijungę prie negausios mūsų bendruomenės. Gelbėtojų korpuse bus Džitas Marselis, Maris Tabijus, Jonas Narūnas,  Vladas Nargutas. O kur dar  Rusis, Silyras, Vensas, Vladas Norgėla ir Pjažė... Arklių mums parūpino daržininkas Brentas ir sandėlininkas Gvartas. Vieną žirgą paaukojo Stefanas Silyris. Pasirodo, kad Elano fermoje arklių yra net penkiasdešimt. Fermeris ketino atiduoti net pusę savo kaimenės. Tačiau pasiskolinom tik keturis jojimui ir du furgonui tempti tinkančius gyvulius. Tiesa, anksčiau turėjau planą vykti kokia nors mašina, bet greitai supratau, kad tai beprasmiška. Kalnuose ir klampiuose pelkynuose nepavažiuotume jokiu visureigiu. Netgi „Roveriu“, jei pakaktų turtų jam įsigyti.
— Bet... — mėgino paprieštarauti Gorako, tačiau nurimo, išgirdęs kitą kapitono paaiškinimą:
— Vėl tu su savo abejonėm. Pasaulyje vienu metu visada verta pasitikėti dviem dalykais: Dievu ir tave palaikančiais bičiuliais. Net, jei netiki jų ketinimais, atsiremk į Visagalį. Juk tam sukurta mūsiškių bendruomenė, kad gyventume ne sau, o priešų ir nevykėlių neregėtume tarp artimųjų ir kaimynų. Galvok  tik apie šią dieną. Rytojumi pasirūpins Kristus. Nesakau, kad nereikia pajudinti piršto dėl ateities, tačiau, pripažink, vien tik savo jėga visų darbų nenudirbsi. Tam yra kiti „Žmoniškumo forto“ nariai, o svarbiausia — Dievas. Juk gyvenam ne Trogelio kasyklose, kur vienintelė trejybė ten — auksas, prievarta ir spiritas. Pavyzdžiui, pats tikiu, kad tikslą vienaip ar kitaip vis dėlto pasieksim. Gal vis dėlto nelengvai, tačiau, kad tai galų gale įvyks — tikiu. Bendra komanda, kurios vėliava bus gal ir nuvalkiotas devizas „Visi už vieną, vienas už visus“, tačiau pasitelkusi į devizą orientuotą darbą ir tikėjimą, nueisime ten, kur niekas iki šiol nebuvo patekęs. Žinau, kad tau viskas skamba kaip sausa ideologija, saldi pasaka, kurioje nedaug tikrovės, bet visgi pamėgink ne vien savim pasikliauti. Galų gale nerizikuojantys iš anksto pasmerkti pralošti...
— Taip, — nutęsė susimąstęs ispanas. — Regis, tai tavo tiesa. Aš supratau savo problemą. Prisipažįstu, dažnai paklystu, pasitikėdamas vien savimi. Kveslerio didmiesčio aplinka mano dabarčiai davė štai tokių nevykusių vaisių, kurių vardas — abejonės. Tokie mano trūkumai — tarsi vergo kūne paliktas įdagas. Bet šiandien, Benai, tu sugebėjai man įpūsti šiokią tokią viltį. Jau pradedu labiau tikėti. Matau vaizdą, ne vien teologiją.
Kai baigė savo mintis Sagua, kapitonas Finetas prašvito dar labiau:
— Dėkui, manau, jau greitai leisimės į žygį.
Baigęs kalbas, jis pažvelgė į nediduką ir neuždengtą patalpos langą, pro kurį atsivėrė viso forto vaizdas. Nedidelis Fineto namas stovėjo ant neaukštos kalvos, šalia pirmosios Tiberlane bažnytėlės, pavadintos švento Antano vardu. Iš čia visai neblogai matėsi viso miestelio panorama ir upės vaizdas.

(bus dar)