Pirmas bites į kaimą atvežė mano senelis. Ankščiau buvo tik miške drevinės bitės, bet kam jos priklausė nepamenu ir niekas kaime nežinojo, a jos te pačios apsigyveno drevėse, a jas te kas įkėlė, tik tėvas pasakojo, kad eidavo su dieduku miškan spiečių sugauti i į avilius pernešti.  
Atsikėlęs gyventi šiton vieton, diedukas pradėjo naujoviškai ūkininkauti. Ūkyje, vietoje įprasto pūdymo, sėjo dobilus ir daugiametes žoles, bet tokias, kurios žydėtų, būtų medingi augalai i gerintų žemės struktūrą. Daugiausiai sėjo baltuosius  i raudonuosius dobilus, o žolių sėklų susirasdavo iš reklamos ,,Ūkininko Patarėjo“ laikraštėlyje. Dobilai be bičių ne dobilai, diedukas i užveisė bityną,  todė  medaus namuose niekad netrūko, nes kiek pamenu visada jo buvo...
Diedukas biteles labai mylėjo, jeigu norėjai, kada jį surasti, eik į sodo rytinę dalį, te bityne jį i rasi. Bobutė kartais net bardavosi:
-Vė jis pas tas savo plaštakes nuėjo, tai daba i pietų pamirš pareiti. Kas daba nueis te ji pavalgyt parvaryti, o tai i numirs te prie avilio sėdėdamas?
Tėvas sakydavo, kad nueina pažiūrėti, o diedukas te sau sėdi prie avilio kėdutę medinę pasidėjęs, bitutės ropinėja jam ant rankų i nieko nedaro, pašauktas atsisuka i sako:
-Antanuk, ateik čia pažiūrėt, kaip tie dievo tvariniai triūsia, kaip bėginėja ant laktos, kaip išskrenda iš avilio i vė sugrįžta su duonele aplipusiom kojom i pilnu pilvuku medaus. Koks grožis, koks darbštumas jų... Net dyvai, kaip toks mažas padarėlis, o tiek daug medaus prineša...
Užsibūna i tas kartu su dieduku prie bitelių, te nepamatai, kaip laikas prabėga. Daba bobutė, jau i abiejų nesulaukusi aina ieškoti, kur te  jie pasidėjo, a kas atsitiko, a kas negerai daba... Nuėjusi žiūri, kad jau abudu sėdi prie avilio, viską pasaulyje užmiršę i daboja, kaip anos dirba. Tada ji atsiremia į darželio tvoros kraštą i pati stebisi, kaip anie biteles gano, negi trukdysi, mat juos šunys tuos pietus, palauks jie...
Da i daba pamenu, kad i mamikė pasakojo, kaip ji pirmą kartą su dieduku per bitukes susipažino. O buvo teip:
Kaimynystėje gyveno  mamikės pusbrolis Jonukas (bobutės, iš mamos pusės, tėviškė te buvo). Netoli bityno, jis pasėjo visą lauką morkų, o rudenį kvietė talką, tas morkas rauti. Sakė, kad gerai mokėjo, tai mamikė i draugę, pusseserę Marikę kartu pasiėmė, vis dviem smagiau dirbti.
Rauna morkas, nuvalo i į kašes krauna, paskui neša į vežimą išpilti, o akys vis bityno pusėn nukreiptos. Ką te tas dėdė Rapolas veikia? Su mano tėvu jau buvo pažystama, nes gegužinėje pašokdindavo, palydėdavo iki namų, bet da ženytis i neketino.
Diedukas eina nuo vieno avilio prie kito, su dūmine dūmina, o dūmo ir medaus kvapas taip i sklinda per morkų lauką i lenda į nosį. Mamikė i sako:
- Marike, nu negaliu, kaip to medaus noriu, kad net seilės bėga, net ant širdies negera. Žinai - turim vakar uždirbtų pinigų, paimsim iš Jonuko po stiklainį i einam, gal parduos medaus, negi išvarys...
Kaip tarė, taip i padarė, Marikė sulakstė indų i eina abidvi atsargiai, galvas nuleidę, nežinai, ką te tas bitininkas pasakys, o da gali i bitės užpulti. Priėjusios prie bityno i sveikinasi:
- Padėk dieve, a daug medaus bitikės prinešė...
- Dėkui, dėkui, geras medunešis šiemet buvo, pilni aviliai, da i po tris magazinus virš lizdų uždėti reikėjo, kad visas sutilptų.
- Tai gal dėdė i mums medaus parduotumėte vaistams?
- Na einam kieman, te i pavaišysiu tokias gražias mergicas. A kas tokios būsit, kad da nematytos, ne iš mūsų kaimo tikriausiai..
Pasisako kas tokios ir iš kur i kaip čia atsirado. Daugiausia tai Marikė šneka, ji visada labai drąsi buvo. Diedukas nužvelgė abidvi nuo galvos iki kojų i klausia:
- A tai katra ta Aldona būsit?
Marikė akį primerkus pirštu į mamikę rodo, o ta nė gyva - nė mirusi, negi bėgsi daba, kur slėptis, tik stovi išraudusi, akis žemėn įbedusi...
-Bobute, bobute, žiūrėk, kokių svetelių sulaukėm, greičiau nešk medaus mergicom palaižyt.
Kieme, per vasarą  prie namo sienos, visada didelis stalas stovėjo, te viešnikes i pasodino. Atnešė du molinius dubenius pilnus medaus, vieną su koriais, kitą gryno, pieno puodynę i medinę lėkštę pyrago pridėtą. Padavė po medinį šaukštą i sako, kol visko nesuvalgysit, namo neišleisim...
Ką te daug medaus privalgysi, tuoj burna apsąla i kvit, daugiau i nenori, na da pieno atsigėrus, da pora riekių gali užsitepęs suvalgyti i viskas, pilnas pilvas. Na da korių tai i daugiau pačiulpti gali, bet sakė, kad nė iki pusės dubenių neįveikė. Negi daba į streblę susikrėsi, akys mato, a, kad širdis nebepriima...
Atsisveikinant, diedukas mamikei įdavė pilną puodynę medaus i sako:
-Kai tą suvalgysi, vaikeli, vė ateik, da bus, da daug y... Visiem užteks, o už pinigus tokiom gražiom mergicom neduodu, griekas būtų imti, a mažne kuri i į marčias ateisit, turim gi du jaunus sūnus. Gal i žinot juos jau? Šelmiškai akį primerkęs klausia...
- Žinom, žinom, kaip nežinosi, abudu gerai žinom, Marikė čiauška. Jei kas, o mamikei  gi reikia raudonuoti, skarutės kraštu akis prisidengus.
Tuoj abi dar kartą padėkoja už medų i tekinos nubėga į morkų lauką vė darbuotis.
Vakare, grįžus iš darbo vaikam diedukas pasakė, kokių svečių turėjo, kad patiko, kad galėtų i į marčias šitą mergicą  parvesti, tai tėvas ilgai i nelaukė...
Taip ir atėjo mamikė su ta pačia puodyne vė medaus i visam laikui pasiliko...
Tėvas nuo vaikystės buvo pripratęs prie bičių, nes diedukui padėdavo bitininkauti. Tapęs sodybos šeimininku bitininkystės nemetė, visada namuose laikė keletą bičių šeimų Taip jau nutiko, kad po profesinės ligos, gydantis gydykloje Latvijoje, jam patarė, kad jeigu gali lai eina dirbti bitininku, nes bičių įkandimas padeda išgyti, veikia kaip vaistai. I iš tikrųjų jam bitėms įgėlus visiškai netindavo i neturėjo jokios įtakos sveikatai, o da i mačijo, tai jis taip i padarė, nuėjo dirbti bitynan, bet i namuose da biteles laikė...
Mes bičių įkandimo tai bijodavom, bet niekur nesidėsi, reikėjo padėti bites prižiūrėti. Vienas prie bityne nepadirbsi, a te apžiūrint, a per medkopį, a rudenį, kai bitukes sirupu penėdavo, a žiemai avilius ruošiant. Reikėjo ir su dūmine padūmyti, kad biteles nuo korių nubaidyti i su žąsies sparnu jas nuo sienų nubraukti, bet katrais netyčia prispaudus i įgeldavo. Sutindavo ta vieta, kur įgėlė i da paskaudėdavo, bet a žliumbsi, kaip mergica kokia, negi ne vyras, todė sakydavom:
- Negavai ,,cvoko“ da šį pavasarį, vadinasi, da kvit, medaus valgyti negali...
Zujam, dūkstam už klojimo po pievikę o tos te ant pienių žiedų tupi, ką te pamatysi, kai reikia ,,golus“ mušti. Tik vėliau pajunti, kad koja, kaip ,,pampučka“ ištinusi, bet ką mačys jau po laiko, tik iš tarpupirščio paliktą geluonį ištrauki, da į daržiuką nuleki i svogūno laišką tik fit, perplėši i prie tos vietos prispaudi, kur geluonys buvo.  Sakydavo, kad bičių nuodus ištraukia, bet ką te ilgai popinsies, kai už klojimo futbolo mačas vyksta i vė į pievą leki žaisti.
Tuo metu nepagalvoji, bitutė tik vieną geluonį teturi i ji tik gindamasi gelia i numiršta, tai ne širšė, kuri gali daug kartų gelti i vė nuskristi, anos tai visai negaila...
Prieš bičkuopį tėvas ilgai ruošdavosi:
Sutvarkydavo bitininkavimo įrankius, į dūminę pridėdavo džiovintų medžio pūzdrų, klėties viduryje pastatydavo ant specialaus pagrindo medsukio aparatą, su muilu gerai nusimaudydavo, apsirengdavo mamikės iš kuporo, esančio klėtyje, atneštus švarius lininius marškinius, paimdavo sietelį ir eidavo medaus kopinėti. Bityne, jis visada buvo rytinėje sodo dalyje, išimdavo korius su medumi, sudėdavo į tam skirtą dėžę, mes su broliu nunešdavome ją į klėtį, kur mamikė su bitininko peiliu nupjaudavo korių akučių užklijavimą ir sudėdavo korius į medsukį. Kai tik medsukis (medaus sukimo aparatas) pilnas, mudu su broliu pasikeisdami skubinam sukti už rankenos paėmę, nes kuo greičiau suki, tuo greičiau i geriau medus iš korių pasišalina...
Pasuka, pasuka vienas kol pajėgia, paskui nesustojus perima kitas, tada paleidžiam suktis pačiam medsukiui, kol sustos, tada apsukame korius į kitą pusę i vė sukame, kol visas medus išsisuks  i taip iki galo. Paskui korius išimame i sudedame atgal į dėžę, pakišame tokį didelį indą po medsukio kraštu i atidarom sklendę, išleidžiam medų, da paliekam medsukį, kad nusivarvėtų, nunešam dėžę su tuščiais koriais bitynan, o pasiimam vė pilną.
Išėmus iš avilių medų parduodavo, o vietoj jo bitėms atiduodavo cukraus sirupą, sakydavo, kad taip geriau i bitutės sočios i medų pardavus da pinigų i šeimai likdavo...