Vaikystės savo apdarais
Ir pusbačiais kiaurais ant kojų
Išėjęs į laukus dairaus –
Snieguos upeliai saule groja.
Ir kvepia krūmai padirvių
Jėga žalsva, gaiva gimimo,
O aš išaštrintu kirviu
Skinuos šakų eilučių rimui,
Sugrįžusiam iš tos šalies,
Iš kur jau niekas nesugrįžta.
Ak ta vaikystė kaip gėlė,
Kaip pajaustas šventasis krikštas.
Atbėga su manim pažaist
Sekundę, gal minutę, kitą
Ir nuostabiais laukų dažais
Nuspalvina senatvės mitą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-04-12 14:39:18
Gyvybingas ritmas, sklandus rimas, sodrūs įvaizdžiai.