Malda vakarinė nukeliauja į Dievo pasaulį.
Lemtis iškerojus, naktimis vis patikrina sielą.
Mėnulis toks keistas. Nežymiai vis keičia apgaulę –
Pražydęs šešėliais, išlijo, žiemos šalčiu užgėlė.

Senam veidrody žiūri kieno tai pavargusios akys.
Įplyšęs dangus alsuoja veidan. Spalvoti miražai
Nušvitę, aplink išsilieja. Tik man nieko nesako:
Išžvalgo aplink, viską sujaukia, bet to jam dar maža.

Palietęs paveikslus delnais, naujai išžiovauja rytą –
Išblunka mėnulis. Matai? Jisai atiduoda grąžą.
Slapčiausi jausmai iš tolimo sapno leidžias į kitą
Dimensiją laiko ir pavargus naktis išsiražo...

Nurieda dienon ekipažai mūsų sąmonės burtų,
Iššoka pro langus į mišką ir lengvai išsibarsto.
Blausus rytas nušvinta, iliuziją bando atkurti.
Užmiega pavargę sapnai, į stiklo sugulą karstą...