Taip tyliai, nedrąsiai stogo skarda
Prabėgo nakties krebždesys.
Minutę nutilo... ir švelniausia gaida
Užgrojo lašeliais man jis.

Supratau — tai lietus, tai pirmasis lietus
Netikėtai į pirkią pabeldė.
Gal žvarbus, su sniegu ir visai negausus
Pavasarį žemėj paskelbė.

Pasiilgau šio balso, vienodo jo ritmo,
Kažko pastovaus, labai gero,
Tarsi buvusio draugo — patikrinto, tikro,
Kaip surasto ieškomo kelio.

Žinau, ne tik aš šiuo pirmuoju džiaugiuosi,
Kuris padės sniegui ištirpti,
Diena dar kita — pradės medžiai žaliuoti,
Gaivinantį šauksmą išgirdę.