Krintant liūdniems lapkričio lapams mus abu pagaudavo melancholija. Ji sakydavo, kad tie lapai ją kažkaip šaldantys, aš – kad labai tuščia pasidarė. Abu vaikštinėdavom ilgai. Valandų valandas sukdavom ratus parke. Buvo gera. Bet visgi tuščia.

Vaikščiodavom ligi pat vakaro. Kiekvieną dieną. Išeidavom rytą, tarę viens kitam vos kelis būtiniausius žodžius. Lapkritis buvo ir yra tyla, nieko daugiau čia nepridursi. Už mus kalbėjo dangūs, medžiai, lapų žemė, vėsa, nyka.

Grįždami vakarą, kartais naktį, sustodavom priešais namą ir keletą minučių kažkaip nerūpestingai, svajingai žvelgdavom į tą tamsų, gyvybės nerodantį statinį. Kartais itin vėsią naktį dangūs paruošdavo žvaigždes, ir šių atspindžiai languose žaidė mūsų veido linijomis. Šyptelėdavom. Štai žvaigždės ir šis namas sugeria mūsų tylą.

Paskui žengdavom vidun, ir viskas.