Mano pilkoj, tamsioj, tuščioj kameroj
Augo graži, gležna, nedidelė gėlelė.
Tai buvo mano gyvenimo džiaugsmas ir paguoda,
Gyvenimo prasmė ir viltis.
Dieną pradėdavau ją palaistydamas,
Baigdavau stebėdamas, kaip ji suskleidžia žiedus nakčiai.
Ji buvo be galo graži ir vienintelė.
Ir vieną rytą, laistydamas savo brangenybę,
Numečiau ją nuo palangės ir nulaužiau.
Akyse pasidarė tamsu, rankos drebėjo,
Susėmiau atgal pabirusias žemes,
Surišau perlūžusį stiebą,
Nešiojau ją ant rankų, sūpavau
Ir kaip vaikas pasikūkčiodamas verkiau.
Padėjau vėl ant palangės ir skausmingai laukiau,
tyliai kalbėdamas burtažodį:
– Sugyk, sugyk, sugyk...
Bet ji nesugijo. Ji vyto, geibo, kol pavirto nieku.

Taip ir gyvenu savo pilkoj, tamsioj, tuščioj kameroj.
Tiesiog šiaip sau gyvenu.