Ne varpeliai skamba vėjy, ne varpeliai.
Tai ne juos šaka lazdyno švelniai kelia.
Jei paleistų, nelaikytų – skristų vėju,
Kur snieguoti pievų toliai žirginėliai.

Gal ten žūtų, pasiklystų – nė neklauski,
Kai pavasaris palaukėj šitaip šaukia,
Kviečia busti, atsimerkti, saule džiaugtis,
Žalio šėlsmo, baltų drobių  soduos laukti.

Tik ne tai, ne tai lazdynui šiandien rūpi,
Savo paslaptį ir džiaugsmą savo turi,
Tuoj sužibs maža, rausva ugnelė –
Riešuto pradžios skaistus žiedelis.

Rausvas žiedas, o prie jo spurgelių šokis...
Rudenėjant, supsis riešutas prinokęs,
Gal ir jį vylios kelionių toliai vėlei,
Kur svajojo skristi broliai žirginėliai.