Negailėk drabužio seno, jaunas ąžuolėli,
Nors jis puošė ir žaliavo visą vasarėlę.
Ką rudens šalna pakando, žiema išdžiovino,
Net sugrįžus švelni saulė to neatgaivina.

Paklausyk, kamienu kyla žemės jėgos naujos,
Ant šakelių, ant mažųjų, pumpurėliai kraunas.
Duos drabužį šviesų, stiprų gegužė atėjus,
Atlaikys kaip ir ankstesnis jis audringus vėjus.

..............................................................

Giliai liūdim, kai palieka mus Tėvynės sūnūs,
Rodos, lieka sunkios naktys, visos dienos niūrios,
Bet tautoj, žiūrėk, vėl auga ąžuolai ir liepos
Gimtam kraštui, kalbai saugot sąžinei paliepus.

Juk svarbiausia, kad išliktų giluminės gijos,
Kad kiekvienas sužaliuotų po žiemos atgijęs.  
Tegul metai, tegul laikas nemunais nuplaukia,
Tik sūnų kaip ąžuolėlių Lietuva sulaukia.