Į saulę, į saulę, nors dar įšalas laiko
Ir baugiai alsuoja balto sniego šarvai,
Tik pavasaris šaukia —žydėti jau laikas!
Bunda, kyla ir skleidžias mėlynieji žiedai.

Jei galėtum — uždengtum nuo vis krintančio sniego,
Nuo balandžio, kaip niekad, apgaulingos dienos.
Tik žinau, neapsaugot net gležniausiojo žiedo
Nuo gamtos įnoringos man žibuoklės pirmos.

Gal išliks, nesušals, kol vėl saulė paglostys,
Kol paklydęs pietys į namus parskubės,
Kad žilvičių, lazdynų pumpurėliai susprogtų
Pasisupt virš pražydusios miško gėlės.