Aš žinau, kad tai ne kraujas,
Ne vanduo, ne spalvotas vynas.
Skyla žemė, srūva upės sraunios,
Siaurėja tai, kas žmogum vadinas.

Mes visi žinom, kad to nebus.
Statykim iš naujo tai, kas buvo sugriauta.
Tegul paploja žiūrovas priekabus
Už suvaidintą neaiškios sąmonės srautą.

Juk žinai, kad tai ne tiesa,
Kad to nebuvo ir būti negali.
Pro kampą stebi vienatvė liesa,
Pasiryžus pavogt gyvenimo dalį.

Atrodo, žinojau pradžią viso to,
Tik ar dar ką nors daugiau kada nors sužinosiu?
Panirus į gelmę atsimerksiu po to,
Savo sąmonės gelmei iš gelmės pamojuosiu.