Senieji Mindaugo laikai kaskart sugrįžta
Rubikius kai lankai ir Vorutą didingą.
Magistras Volkevinas kai plėtojo krikštą
Ir gimto krašto kunigų darbai niekingi,

Paliko žmonių atminty patirtos skriaudos,
Kariūnų kiek negrįžo... Ir kaimai sudegę...
Dabar jau viską laikas paslėpė. Tik gaudom
Menkutes nuotrupas... Miškuos balsai dar klega,

Kovų dar šūksniai girdis, prakeiksmai narsuolių,
Sugriautos sienos Vorutos dar slegia sielas...
Taryba karo priešų susirinkus uoliai
Planuoja žygį – suniokot šį kraštą mielą:

Upokšnius Volupio, Vorelio reiks užtvenkti,
Negautų kad visai vandens pilies gynėjai.
Greta tris stovinčias pilaites degint... Vengia
Pažvelgt į neofitų* pusę... Nenuspėjo

Palikt bent vieną priešą gyvą, kad nuvestų
Saugiu keliu trumpiausiu ligi tikslo slapto –
Pasiekti Vorutą. Galvoj jau planas bręsta...
Sugaut liežuvį reikia...To pilnai pakaktų...

Keliavo šitam žygyje kartu su priešais
Valdovo Darbauto sūnus, kadais pagrobtas.
Užaugo Rygoje. Tik atmintis vis tiesia
Kelius prisiminimų... Štai jis ima kopti...

Aukštai ant kalno prieš akis dantyti kuorai
Pilaitės tėvo ir griovys... Pakeltas tiltas...
Senasis krivis, ąžuolas... Štai vėjo šuoras
Kedena plaukus motinos... Tos dienos ilgos

Tėvelio laukiant grįžtančio iš karo žygio...
Keliai gimtinės jo, panašios visos vietos.
Rubikių ežeras... Pakrančių žolės dygios
Vaikystę priminė. Štai ten dirva užsėta...

Suspaudė širdį. Kurgi jo namai gimtieji?
Dabar jis Fricas Darbut. Mena vardą savo.
Labai dažnai išgirsta – Algi! – šaukia vėjas.
Atrodo jam, kadais ir šiuo taku keliavo...

Iškilo prieš akis Vida – maža sesutė...
Laužai pakrantėj degė šventą Mildos naktį,
Vainikas plaukė jos ir, nesutikęs kito,
Pradingo iš akių. Nekilo noras verkti,

Žinojo jau tada – skirta tarnauti deivei,
Saloj, šventykloj Mildos, kurstys ugnį šventą.
Džiugias akis mamaitės, gilų žvilgsnį tėvo...
Dabar tikrai nuspręsta. Sesei Vidai lemta...