štai ir pribaigsi mane
dabar savo baisiu išradimu
pasakęs kad kristi
po kojom kartais būna
garbinga
po to nusvyra pavargus
kruvina ranka
išgirdusi pergalės maršą
atskambantį
tai ne tiesa
tai tik vėjo išdaigos
nustembi regėdamas
save suvarpytą arbaleto
greitųjų strėlių
besidažančių karštu krauju
ir jau degančiom vėliavom
siaubo pilnom akim
palaidais viduriais
besimaišančiais po kojomis
raudonoj mirties šviesoj
matai regėjimą
grįžta į mūšį Vytauto vyrai
įniršę
spėji suvokti kad tavo
Žalgiris šiandien bus
laimėtas
deja apie tai nepapasakosi
žilabarzdžiams kaimynams
ir žydraakėms jų dukroms
jauti kaip švelniai tave
pasiima žemė už kurią
tu ką tik stovėjai iki galo
ir jo sulaukei
pro tave prašvilpė šimtai žirgų
tavęs nepalietė niekas
visi pašėlusiai nuskubėjo
į mirtį į pergalę
tik naktį matei aplstančias
žvaigždes
ir kruviną rasą
mūšis buvo baigtas
deja ne amžiams
iki kito karto
iki kito pasimatymo
šypsojosi du negyvi riteriai
ir pilni iki graudumo
savo neįrodytos tiesos
šaukėsi amžino atpildo